Pirmieji Čikagos lietuvius buvo laidojami svetimose kapinėse: čekų, lenkų ar vokiečių. Todėl XX amžiaus pradžioje buvo nuspręsta įsteigti lietuviškas – tautines, laisvamanių kapines Čikagoje, kur pradėti laidoti „bedieviai“. „Tuo metu visuomenės ląstelė buvo draugijos: jų nariai ir tave palaidos, artimiesiems išmokės pašalpą, padės ligos atveju. Anksčiau draugijos veikė kaip šiandieninis draudimas“, – pasakoja daugiau nei 30 metų Čikagoje gyvenantis dokumentinių filmų kūrėjas Arvydas Reneckis. „Didžiausias šių kapinių vartų atvėrimas plačiajai visuomenei įvyko, kai buvo pastatytas kryžius Sibiro tremtiniams. Tuomet atvykęs, dabar jau kardinolas, Audrys Juozas Bačkis pašventino ne tik kryžių, bet ir visas kapines. Tada čia „lijo“ šventu vandeniu“, – pasakoja A.Reneckis. Kapinėse – kryžių nedaug, pastabi Vaidas Petrulis. „Lietuviškas kryžius, koplytstulpis yra savotiška mūsų lietuviška piramidė, aukščiausias architektūrinis pasiekimas“, – kalba architektūros istorikas.

„Yra trys Amerikos lietuvių kartos. Iki Antro pasaulinio karo į JAV atvykę lietuviai yra „grinoriai“ (angl. greenhorn – žaliaragis). Jei žmogus būdavo atvykęs iš Lietuvos, jį vadindavo „krajavu“, o jeigu gimęs Amerikoje – „amerikonu“. Antroji karta vadinama dipukais arba Dievo paukšteliais. Na o trečioji, Nepriklausomos Lietuvos atvykėlių karta – tai tarybukai“, – kalba A. Reneckis.

Sustosime prie pačių įdomiausių paminklų. Dviejų draugų, kurių mirtis negalėjo išskirti, – tai lietuvis imtynininkas K. Požėla ir jo draugas – išskirtinės išvaizdos Angel, žiūrovų pašiurpinimui jis pasirodydavo arenose. Vietinių teigimu, Angel tapo populiaraus animacinio filmo „Šrekas“ pagrindinio herojaus prototipu.

„O čia yra tikras lietuviškasis Art Deco pavyzdys – Art Deco tėvynėje. Dangoraižio siluetas, dekoratyvumas“, – apie išskirtinį kapinių administracijos pastatą, suprojektuotą pirmabangių lietuvių, kalba doc. dr. Vaidas Petrulis. Ir, žinoma, užeiname į vidų.

Vienas žymiausių lietuvių, kuris dirbo ne pačiose skerdyklose, bet prie vagonų remontavimo – tai Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus. „Čikaga gavo pasaulio mėsinės vardą. Skerdyklų rajone dirbo daug lietuvių, kurie gyvendavo susispaudę vienam name ar bute iki 18 žmonių. Lovą taip pat nuomodavosi dviese – dirbant pamainomis miegoti galima taip pat pamainomis. Nepaisant sunkių darbo sąlygų, lietuviai aukojo lietuviškai veiklai, siuntė pinigų į Lietuvą, pirko knygas, aukojo bažnyčiai“, – pasakoja A. Reneckis. „XX a. pradžioje Niujorko laikraščio žurnalistas gavo užduotį aprašyti Čikagos skerdyklų darbininkų istorijas. Taip atsirado knyga, pavadinimu „Džiunglės“ (angl. The Jungle). Pagrindinis romano veikėjas lietuvių emigrantas Jurgis Rutkus ir jo žmona Ona. Pagal romaną pastatytas ir filmas, kuris yra pradingęs. Jei kas rastų šį filmą, praturtėtų“, – juokiasi A. Reneckis.

Netoli skerdyklų kūrėsi lietuviai: pastatytos dvi mokyklos, klebonija, vienuolynas ir Šv. Kryžiaus bažnyčia, suprojektuota čekų architekto. Dipukų menininkų karta bažnyčią sulietuvino, ją puošia dailininko A. Valeškos paveikslai bei išskirtinės B. Jameikienės grindys, lietuviškų austinių raštų motyvais, kurios pernai vasarą buvo išardytos. Bažnyčioje šiandien meldžiasi meksikiečiai. Ar pavyks mums užeiti į vidų?

Pas Eloną keliaujame pirmąja lietuvių gatve, pravažiuojame Romuvos kino teatrą, kuris pripažintas Čikagos istorinio paveldo pastatu. Elona Marijošiūtė-Vaišnys į Ameriką atvyko su šeima, buvo aktyvi visuomenininkė, rašė į Amerikos spaudą, dirbo Konektikuto gubernatoriaus biure, vėliau tapo JAV prezidento Karterio visuomenine patarėja. Elona Marijošiūtė-Vaišnys puikiai kalba 5 užsienio kalbomis, piešia, dainuoja, o vaikystės lageriuose pradėjo rašyti dienoraščius, kuriuos šiandien saugo. Juose aprašomi realūs įvykiai: nuo kasdienybės iki lietuvių šeimų paskirstymo po pasaulį. Ko Elona linki Lietuvos senjorams?