Vertindamas krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko atsistatydinimą, 2004–2006 metais krašto apsaugos ministro pareigas ėjęs Gediminas Kirkilas teigia manantis, kad ministras nesiruošia trauktis taikiai. „Arvydas Anušauskas nesiruošia trauktis taikiai. Jis, matyt, vienaip ar kitaip ruošiasi kovoti. Pažiūrėsime, koks bus prezidento sprendimas. Kaip žinia, jis gali nepriimti ministro atsistatydinimo“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „Savaitė“ sako G. Kirkilas.

Daug kas tikėjosi, kad Prancūzijos prezidentas atsitrauks nuo pareiškimo apie tai, kad neatmeta NATO karių buvimo Ukrainoje. Tačiau ne – Emmanuelis Macronas šią savaitę savo retoriką tik dar labiau sustiprino. Interviu Prancūzijos televizijai jis pakartojo, kad „raudonųjų linijų“ būti negali ir tapo vienu iš nedaugelio Vakarų lyderių, kalbančių ne apie karo pabaigą, o Ukrainos pergalę. Bet jeigu Macronui ir pavyko į kampą įsprausti oponentus gimtinėje, tarptautinėje arenoje – sekasi kur kas sunkiau. Vokietijos kancleris toliau išlieka atsargus. Dalis stebėtojų ir diplomatų kritiškai vertina Eliziejaus rūmų pareiškimus – vadina juos viso labo viešaisiais ryšiais ir sako, kad Prancūzijos vadovas galėtų ne tuščiažodžiauti, o perduoti ginklų Ukrainai. Iš Paryžiaus – Mindaugo Laukagalio ir Justinos Ilkevičiūtės reportažas.

„Ukraina turi nugalėti kaip nepriklausoma, suvereni valstybė. Jei Putinas laimėtų, tai būtų pavojinga žinia autoritariniams lyderiams visame pasaulyje, kad jie gali pasiekti savo tikslų karu ir smurtu.“ Taip neseniai savo metiniame pranešime kalbėjo NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas. Tačiau ar tą visi suvokia, kai nuolat girdėti nuogąstavimai, jog vienas ar kitas NATO veiksmas gali dar labiau eskaluoti situaciją, tai gali supykdyti ar išprovokuoti Rusiją. Kai ginkluotės rūšys ir paramos paketai Ukrainai, kurių ji pati prašo, galiausiai yra nusiunčiami, bet prieš tai svarstymai užtrunka labai ilgai.

Po buvusio Aleksejaus Navalno štabo vadovo Leonido Volkovo užpuolimo šią savaitę Vilniuje, saugumo vadovas Darius Jauniškis sako, kad daugiau dėmesio reikėtų skirti Rusijos opozicijos atstovų apsaugai Lietuvoje. Tuo metu buvęs saugumo departamento direktorius Gediminas Grina teigia, kad į Europos Sąjungą įsileista tiek priešiškos valstybės piliečių, kad sunku suprasti, kas tikrieji Kremliaus opozicionieriai. Norint išsiaiškinti, reikia nemažų žvalgybos išteklių, kurių Lietuva neturi. Patys Lietuvoje gyvenantys opozicionieriai teigia, svarbiausia, kad būtų išaiškintas Volkovo užpuolimas, ir neprašo išskirtinio tarnybų dėmesio.

Vladimiras Putinas persirinko. Tai bus jau penktoji jo kadencija. Jei vaidindamas demokratą 2008-aisiais jis ketveriems metams užleido Kremlių statytiniui, šįkart trečiąją kadenciją iš eilės pradės suklastotame referendume anuliavęs visus ribojimus sau tęsti valdymą. Rinkimų laisvė Rusijoje kėlė abejonių ir iki Putino, bet šį balsavimą nepriklausomi stebėtojai „Golos“ vadina pačiu uždariausiu šalies istorijoje. Be konkurentų Putinui, be nepriklausomų stebėtojų iš užsienio, be galimybių susekti klastojimą elektroniniame balsavime. „Tai ne rinkimai, tai spektaklis“, – sako analitikai. Galimybių pakeisti rezultatą neturi niekas. Galima tik sugadinti gražų vaizdą Putinui. Tai bandė padaryti ir protestą vidurdienį organizavusi opozicija, ir visą savaitę Rusijos teritoriją atakavusi Ukraina. Tačiau net jei tai pavyko, ar sugadintas sklandžių rinkimų paveikslas gali ką nors pakeisti?

Haityje nėra daug užtikrintumo, nebent pats chaosas. Taip dažnas ekspertas apibūdina dar vieną šioje neturtingoje Karibų jūros regiono šalyje kilusią smurto bangą. Bet, panašu, kad ir ne Haičio piliečiams pastarųjų savaičių įvykiai atrodo protu nesuvokiami. Šaudynės gatvėse, sostinėje karaliaujančios gaujos, o dabar dar neliko ir vienintelio vadovo – prezidento ir premjero pareigas ėjusio Arielis Henry. Padėti puola Vakarai - žadama formuoti pereinamąją prezidentinę tarybą, bet ekspertai į tai žiūri skeptiškai. O kol ieškoma, kaip stabilizuoti padėtį, nuo pasaulio atkirstame Haityje nebėra nei teisės, nei tvarkos, senka ir humanitarinė pagalba.

Retas „Oskarą“ gavęs režisierius pasakytų: geriau jau nebūčiau kūręs apdovanojimą pelniusio filmo. Bet prieš savaitę Los Andžele ant scenos taip kalbėjo Mstislavas Černovas, kartu su kolegomis „Oskarą“ pelnęs už filmą „20 dienų Mariupolyje“. Dokumentinis filmas įamžino pirmas tris Mariupolio apsiausties savaites. Prieš dvejus metus tų pačių žurnalistų užfiksuoti vaizdai buvo vienintelė patikima medžiaga iš Mariupolio. Šiandien – tai tiriamų karo nusikaltimų įrodymai ir tikroji okupuoto miesto istorija, kruopščiai trinama okupantų. Kai kurios Mariupolio istorijos sukrečia.

Ved. Nemira Pumprickaitė.