Pasakojama, kad Luang Prabangą įkūrė budistų misionieriai iš Indijos. Iki 1563 metų jis buvo Lan Sango karalystės sostinė, kol buvo perkeltas į Vientianą. 1707 metais Lan Sangui suskilus į 3 valstybes, Luang Prabangas tapo to paties pavadinimo kunigaikštystės sostine. 1947 metais Laosui susivienijus, paverstas provincijos centru. Luang Prabango architektūra įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Politinis ir religinis Luang Prabango centras yra pusiasalis, kuriame įsikūrusios karališkosios ir didikų rezidencijos bei religiniai fondai. Tradicinis senųjų kaimų urbanistinis audinys – kiekvienas su sava šventykla – buvo išsaugotas vėlesnėse statybose. Kolonijinis plėtros etapas, įskaitant gatvių tinklą, harmoningai įsiliejo į ankstesnį miesto modelį. Miesto ribos apjuostos gynybinėmis sienomis, kurių dalis išlikusi ir iki šių dienų.

Nemažai 18–19 amžiuose statytų pastatų išlaikė pirminį vaizdą, kai kurie 20 amžiuje perstatyti ir išplėsti. Prancūzų kolonizacijos laikotarpio architektūroje susipynę liaudies ir prancūzų neoklasicistinės architektūros stiliai. Sakraliniai pastatai iškilę vienas virš kito dviem arba trimis lygiais, fasade, dažniausiai gausiai puoštame medžio raižyba, prieangiai su kolonomis.

Šis miestas visuomet buvo svarbus budizmo centras. Ceremonijos, skirtos piktosioms dvasioms nuraminti ir budistų religinės praktikos, įamžina šios vietos šventumą. Palei upių pakrantes išsidėsčiusios žaliosios erdvės bei pelkės papildo mieste išsaugotą gamtinę aplinką. Luang Prabango apylinkėse auginami ryžiai, kaučiukmedžiai. Puoselėjama tekstilės, avalynės, statybinių medžiagų pramonė.