„Savaitės lietuvio“ rubrikoje – Vita Maksvytienė visai netikėtai apsigyveno per žiemos olimpines žaidynes išgarsėjusiame Lilehameryje, Norvegijoje. Taip pat netikėtai čia įkūrė ir lituanistinę mokyklą. Kūrybiškai lietuvių kalbos mažuosius mokinanti pašnekovė sako, kad labiausiai norinti padėti jiems augti. „Per kitokias veiklas, per kūrybą, per žaidimus, per maisto gaminimą galima išmokyti labai daug“, – sako ji. Anot Vitos, jie taip kartu ir leidžia laisvalaikį, ir kažko išmoksta.

Vilgailė Striužaitė smalsumo vedina apsigyveno Indijoje, tačiau visą laiką žinojo – jos namai bus Lietuvoje. Po šešerių metų į tėvynę grįžo ne tik pati, bet ir kartu su vyru. Dabar jie drąsiai sako – niekur nesijautė laimingesni. „Man tai reiškia labai daug. Man Lietuva yra namai, mano šaknys, kultūra. Ir aš visą laiką žinojau, kad Lietuvoje galiausiai atsidursiu, čia gyvensiu ir auginsiu vaikus“, – sako pašnekovė.

Nuo Lietuvos ir lietuvių bėgusi Livija Šepetytė grįžo į Lietuvą ir įsidarbino viešajame sektoriuje. O dabar darbo valstybės institucijose kviečia nebijoti ir kitus. „Žinias ir potyrius, kuriuos gauni užsienyje, pritaikyti Lietuvoje yra labai labai smagu“, – sako ji. Anot jos, viešojo sektoriaus nereikia bijoti.

Vos prasidėjus metams Ukrainos lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Makarova Kyjive liko be namų. Į jos ilgus metus puoselėtą butą pataikė raketa, tačiau ji sako nelikusi viena – nuolat sulaukia palaikymo iš tautiečių visame pasaulyje. „Yra palaikymas ir moralinis. Daug kas skambino, klausinėjo. Galima džiaugtis lietuviais, kurie palaiko“, – sako pašnekovė.