1991-aisiais, sausio 12 naktį studentas, dabar akademikas Arūnas Ramanavičius, važiuodamas prie bokšto dviračiu buvo pašautas dviem kulkom, kurios sumalė kojos kaulus. Prisimena, kad gulėdamas ant žemės, ruošėsi iškeliauti į kitą pasaulį, tačiau išgelbėjo žmonės ir medikai. Dabar žinomas Vilniaus universiteto nanotechnologijų mokslininkas tuomet buvo operuotas Lietuvoje, Vengrijoje, gydytas Vokietijoje. Laikas bėga ir šiandien Arūnas su žmona Amira, nanobiotechnologijų profesore, daro reikšmingas karjeras. Ir kliaudamasis sveiku žmonijos protu pašnekovas sako, kad reikia daryti viską, kad įvykiai, panašūs į Sausio 13-osios, nepasikartotų.

Karo tema skaudžiai suvokiama ukrainietei iš Luhansko Ana Zakopailo. Jau kurį laiką gyvenanti Vilniuje Ana puikiai kalba lietuviškai, mokosi universitete, dirba didelėje parfumerijos parduotuvėje ir veda LRT PLIUS laidą „Gyvenk kaip galima švariau“. „Karas, kurį patyrė mano šeima, yra reto baisumo. O namų, kaip visi juos suvokiame, aš neturiu jau seniai. Ir jaučiu, kad niekada neturėsiu galimybės grįžti ten, iš kur esu kilusi“, – sako iš Popasnos kilusi Ana.

Ekonomistas, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, kelių Vyriausybių ministras pirmininkas Gediminas Vagnorius buvo tas žmogus, kurio vardu buvo pavadinti laikinieji pinigai „vagnorkės“. „Dabar tokios rizikingos misijos nesiimčiau. Bet tuo metu buvome jauni, agresyvūs ir tai padėjo. Jei kas nors dabar man sakytų, su savo dabartine patirtim, ar aš daryčiau tokią avantiūrą? Tikriausiai ne. Sugalvočiau 100 priežasčių, kodėl to nedaryti. Ir čia rizika, ir čia rizika. Čia gi saugumas užfiksuos, medžiagų neįleis, nieko neturim“, – politikas prisimena žmonėse „vagnorkių“ ištakas.

Ved. Violeta Baublienė.