Karas Ukrainoje verčia susimąstyti, kokį kelią rinkčiausi aš, jeigu agresorius užpultų mano tėvynę. Kas bebūčiau – verslininkas, menininkas, dvasininkas, medikas, politikas sportininkas ar žurnalistas – kuo galėčiau būti naudingas? Atsakymų lietuviai, žymiausi savo sričių profesionalai, ieško Ukrainoje. Kelionė į karo draskomą šalį. Pažintys su sau artimos ar tos pačios profesijos žmonėmis, kurių gyvenimus karas pakeitė iš esmės. Herojai, kurių apsisprendimai grėsmės akivaizdoje įkvėpia. Ukrainiečiai ir lietuviai, broliai ir sesės. Patirtys, kurių jie nepamirš per gyvenimą.

Pranciškonų brolio Astijaus kelionė Ukrainoje prasideda nuo neramios nakties Lvive. Įmigusį miestą pažadino oro pavojaus sirenų gausmas. Neilgai trukus pasigirsta šūvių tratėjimas ir keletas sprogimų. Šįkart naktinė priešo ataka baigėsi be aukų. Auštantį rytą Lvivo gatves budina kasdienė rutina. Žmonės vėl skuba į darbus. Žmonės vėl skuba į darbus, parduotuvės ir kavinės išsikrauna prekes. Regis, karas vyksta kažkur kitur, bet ne čia.

Į Ukrainą kunigas Astijus atvyksta susipažinti su kitu dvasininku, karo kapelionu, tėvu Serhejumi. Saviškių pagarbiai Padre vadinamas ir vietos legenda jau tapęs Serhejus Dimitrijevas yra Ukrainos teritorinės gynybos pajėgų vyriausiasis kapelionas. Iki Krymo aneksijos jis tyliai dirbo prasmingus darbus. Chersone turėjo savo parapiją, tarnavo kapelionų ligoninėje. Tačiau 2014-aisiais prasidėjęs karas tapo ir jo gyvenimo lūžiu. Tėvas Serhejus buvo vienas pirmųjų kunigų, atsisakiusių paklusti Maskvos patrarchatui ir pervedusių savo parapiją į Ukrainos stačiatikių bažnyčią. O vėlesnių įvykių pastūmėtas prisijungė prie karinių pajėgų ir tapo 30-osios kunigaikščio Konstantino Ostrugiškio mechanizuotos brigados kariaunu.