Pianistė Tetiana savo darbą tęsia Vilniuje: dar vaikystėje žinojau, kad būsiu muzikantė

Dar būdama maža mergaite Tetiana Nemna žinojo, kad taps mokytoja. Jos meilė muzikai ir kūrybai padėjo galutinai apsispręsti pasirenkant būsimą profesiją. Muzikinis vaikų ugdymas Tetianai dabar yra prioritetas. Atvykusi į Vilnių ji labai norėjo vesti užsiėmimus jauniausiems ukrainiečiams, kuriuose vaikučiai galėtų ne tik ugdytis muzikaliai, bet ir sužinoti naujų dalykų apie savo kultūrą, tradicijas, folklorą, dainuoti ir mokytis ukrainietiškų dainų bei kalbėtis gimtąja kalba.

Būtent todėl Tetiana sukūrė projektą „Vinočok“ (liet. „Vainikėlis“), kurį parėmė Lietuvos kultūros ministerija. Jį lankyti panoro labai daug vaikų. Be to, prieš keletą metų ukrainietė pradėjo domėtis psichologija ir, kad įgyvendintų seną norą, netgi įstojo į magistrantūrą universitete. Todėl dabar Tetiana ne tik muzikantė, bet ir kvalifikuota psichologė. Kaip teigia moteris, šias dvi stichijas ji labai sėkmingai suderina. Tetiana pasakoja, kad psichologijos žinios ne kartą padėjo jai išgyventi visas baisias emocijas, kurios kilo, prasidėjus pilno masto įsiveržimui.

Prie Ukrainos karių prisidėjęs Arūnas kovoti grįžta tik dėl likusių draugų: jei geri žmonės nieko nedarys, blogis nugalės

Arūnas yra istorikas ir IT specialistas. Jis į frontą leidosi ne plikomis rankomis. Savo įgūdžius 8-erius metus stiprino Lietuvos krašto apsaugos savanorių pajėgose, o visą reikalingą įrangą karui prieš išvykdamas nusipirko pats. Ukrainoje Arūnas prisidėjo prie vietinių karių ir petys į petį su vietiniais kovėsi jau ne kartą. Jo būrys kariavo prie Charkivo, Chersono, Donbase, o galiausiai ir kruvina mėsmale virtusiame Bachmute. Karas pakeitė ir paties lietuvio gyvenimą. Arūnas sako, sunku įsivaizduoti, kaip ir kada jam pavyks grįžti į įprasto gyvenimo vėžias.

„Kiekvieną dieną grįžęs iš fronto negalvoju apie tai, kad būtų gera nusiprausti po dušu ar pavalgyti. Galvoju apie tai, kaip jaučiasi tie vyrai, kurie spaudžiant šalčiui tupi duobėse ir laukia priešo“, – sako jis.

Ukrainietė Viktorija noriai lavina lietuvių kalbą: man svarbu mokėti kalbą šalies, kuri tiek daug daro, kad mes laimėtume šį karą

Julija savanoriauja ir dalina paramą deokupuotose Ukrainos teritorijose. Tokių savanorių kaip ji ten yra daug. Moteris jaudinasi dėl savo sūnaus, kuris šiuo metu yra fronte. Jis – žvalgas, būrio vadas. Per karą Julija patyrė skaudžių netekčių ir išgyvenimų.