Prancūzijos prezidentams matuotis galiomis su Amerika yra tarsi pareigybės aprašymo dalis. Prieš šešis dešimtmečius Šarlis de Golis pasitraukė iš NATO karinių struktūrų ir išvarė NATO būstinę. Prieš keturis dešimtmečius Fransua Miteranas politiką grindė įsitikinimu, kad nematomas karas su Amerika yra amžinas. Prieš du dešimtmečius Žakas Širakas išsišaipė iš Lietuvos ir kitų šalių, kad jos prarado progą patylėti, remdamos Ameriką dėl Irako. Dabar Emmanuelis Macronas kartoja, kad nebus Amerikos vasalu. Amerikoje, Europoje, Azijoje aštriausias diskusijas sukėlė jo interviu, kad Europos strateginei autonomijai pakenktų būti įveltai į svetimą konfliktą Taivane, ir kad ji turi siekti būti trečiuoju pasaulio ramsčiu greta JAV ir Kinijos. Pozicija ne nauja, bet pareikšta taip nerangiai ir tokiu netinkamu metu, kad Macronas keliais sakiniais pasiekė priešingų dalykų, negu norėjo visus metus rengtu vizitu: parodė Europos skilimą, pamalonino komunistinį Pekino režimą ir priartino karą dėl Taivano.