Lietuvos žmonių pasiryžimą taikiai atkurti savo teises ir savo šalies nepriklausomybę, susikurti savo gerovę labai vertino tiek titulinės tautos sūnūs, tiek tie, kurie ateityje bus vadinami tautinių mažumų atstovais. Lietuviai, gudai, žydai, lenkai ir kiti Lietuvos gyventojai solidarizavosi kovoje už Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę. Kartu su Lietuvoje paskelbta „perestroika“ prasidėjo šalies gyventojų tautinės sąmonės ir visuomeninio aktyvumo žadinimas. 1986 m. Vilniaus gudų poetė Zoska Veras įkvėpė įkurti pirmąją pokario Lietuvoje gudų visuomeninę organizaciją. Nepaisant destruktyvios sovietų specialiųjų tarnybų veiklos įkurtas Vilniaus gudų klubas „Siabryna“, kuris de jure pradėjo gyvuoti 1988 m. birželį.

Atkuriant Lietuvos nepriklausomybę vietiniai gudai susiskirstė į tris grupes. Kai kurie visuomenės pokyčius sutiko su džiaugsmu. Kitus, priešingai, tie įvykiai nuvylė. Trečioji – pagrindinė – grupė pasyviai stebėjo įvykių raidą. Tokių žmonių buvo daugiausia. Tačiau valstybės likimu susirūpinę aktyvistai išėjo į Lietuvos sostinės ir kitų miestų gatves su tautinėmis, taip pat ir gudų baltai raudonai baltomis, vėliavomis. Kai 1988 m. spalio 22 d. Vilniaus kultūros ir sporto rūmuose vyko steigiamasis Sąjūdžio suvažiavimas, į jį buvo pakviesti Lietuvos gudai

Po nesėkmingo bandymo perimti politinių įvykių kontrolę Lietuvoje, sovietų vadovybė toliau siekė pasinaudoti iniciatyva ir atgauti prarastą įtaką Baltijos valstybėje. Netrukus po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto pasirašymo, 1990 m. kovo 29 d. BSSR Aukščiausioji Taryba priėmė pareiškimą dėl Baltarusijos „senovės baltarusių žemių“ grąžinimo – Vilniaus, Vilniaus krašto ir tam tikrų vietovių – jei Lietuva pasitrauktų iš SSSR. Šį pareiškimą iš tikrųjų palaikė SSSR prezidentas Michailas Gorbačiovas. Tačiau Lietuvos gudai neabejojo, kad Vilnius yra Lietuvos sostinė, ir nekėlė klausimo, kaip kai kurie Baltarusijos atstovai, kad Vilnių reikia grąžinti, perduoti ar kitaip atimti iš Lietuvos.

Ved. Siaržuk Haurylenka.