1943 metų Kaunas, kuriame šeimininkauja vokiečių armija. Mieste pasirodo atsišaukimų, bet pasipriešinimo kova mėgėjiška, ji nuneša jaunų gyvybių. Iš „didžiosios žemės“ – suprask, iš Rusijos, -- į Kauną atvyksta kadaise čia studijavęs architektūrą „cirkelis“ Aleksas. Jis susitinka su buvusiu pedagogu, skeptišku Hegelio pasekėju inžinieriumi Virkučiu, įbauginta ir gal todėl susitikinėjančia su gestapo vertėju Kuzmickiu šio dukterėčia Liuda. Bet jau pirmuosiuose epizoduose potencialus kovos vadovas, nespėjęs nieko konkretaus nuveikti, patenka į nelaisvę, į Kauno IX fortą. Ten – savas mikropasaulėlis su savais palūžusiais, provokatoriais, savais valdančiųjų kastos antžmogiais, kaip buvęs vokiečių antropologas Bublicas, dabar spalvinantis periferinį gyvenimą psichologiniais ekskursais, skirtais kalinių auditorijai. Žinoma, dauguma pastarųjų, naikinančių fašistų nusikaltimų pėdsakus, yra apimta nerealios pabėgimo idėjos. Ta viltis įgauna realesnį pagrindą, mirtininkų komandos kameroje atsiradus ir inžinieriui Virkučiui, kuris įsivaizduoja forto planus. Ateina Kūčios, vokiečiai, giedodami: „O, Tannenbaum“, darosi sentimentalesni, mažiau budrūs. Įkaušę sargybiniai išsiveda kalinius prie didžiulio laužo – „eglutės“; imituojant šokį, nuo išsekimo čia krinta inžinierius Virkutis. Likusieji bando bėgti. Kažkam pavyko. Bet Aleksą grąžina į kamerą. Rytoj jį sušaudys. Naujokui, paklaususiam, ar įmanoma iš čia pabėgti, jis atsako teigiamai.