Valerija teigia, kad yra įsimylėjusi savo darbą. Mergina pabrėžia, kad visada svajojo būti gydytoja, o odontologija yra būtent ta veikla, kurioje ji gali geriausiai save realizuoti. Prasidėjus karui, pirmas dienas Valerija išgyveno su skausmu, bet rado savyje jėgų išeiti į darbą, kad padėtų savo pacientams. Mergina pasakoja, kad su kiekviena karo diena ir su kiekvienu oro pavojumi ėmė blogėti jos psichinė būklė, o mėgstamas darbas nustojo gelbėti ją nuo blogų minčių ir įtampos. Darbo dėka Valerijai jau beveik pavyko adaptuotis prie naujo gyvenimo ir naujo miesto, o tai padaryti, anot jos, buvo lengviau ir lietuvių dėka, kurie jai nuolat padėdavo.