Ištvanas Kvikas: žmonės daug kalba apie romus, bet mažai žino, – tas nežinojimas yra baisus

Romai – viena savičiausių ir ryškiausių tautinių bendruomenių, gyvenančių Lietuvoje. Kaip seniai gyvename greta? Regis, nuo didžiųjų kunigaikščių valdymo – taip sako metraščiai. O tautosakoje – kokios Užgavėnės be čigonų, jomarkas be meškininkų, kuriuos šokdino dažnai romai. O kiek romansų, kur prašoma čigonėlės išburti ateitį ar ilgimasi taboro garsų. Romantiškų klajoklių įvaizdį įspaudė gausybė filmų, tautosaka – svetimųjų, mažai pažintųjų štampą. O štai nesenos kriminalinės kronikos įtvirtino taboro – visų nelaimių židinio klišę. O ką išties žinome apie romus? Iš kur jie atkeliavo? Kokie tradiciniai amatai? Kuo buvo nepakeičiami?

Čiurlionį pasaulyje išgarsinęs Daugelis – profesijos asas, kuriam muziejus buvo gyvenimas

Muziejininkas – ne profesija, tai – pašaukimas, kai kalbama apie menotyrininką Osvaldą Daugelį. Tik kiek daugiau kaip metai, kai jo nėra, o Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejuje jau veikia Osvaldo vardo skaitykla, kurioje, pagal krikštatėvio pageidavimą, įrengtos spintelės nebaigusiems skaityti kūrinio. Čia yra ir pagalvėlės lankytojų patogumui, o atmosfera tokia, jog, regis, visur tebeplevena Osvaldo idėjos. Svarbiausioji, be abejonės, Lietuvos menininką M. K. Čiurlionį deramai pristatyti pasauliui: sumaniai, išradingai, intelektualiai, o sykiu ir paprastai „eksportuoti“ jo kūrybą. Tai pavyko puikiai, kaip ir deramai įrengti ekspozicines erdves, surengti galybę talentingų šiuolaikinių menininkų parodų, netikėčiausiai atskleisti muziejaus fondus ir... tuo pačiu nepamiršti gėlytės sekretorei ar užkandžio iki vėlumos užtrukusiai kolegei.

Teatrų savitumu nepranoktas Panevėžys: Miltinio fenomenas ir klajoklis lėlių vežimo teatras

Kiekvienas Lietuvos miestas išsiskiria savo ypatumais, tradicijomis ar įžymybėmis. Panevėžys – nepranoktas savo teatrų savitumu. Miltinio teatras, be abejonės, yra išskirtinis fenomenas, apie kurį ir šiandien egzaltuotai pasakoja aktoriai, adoruoja sužavėti žiūrovai, jo ypatingumo nepaneigia ir kritikai. Nors šiandien daugybė kultūros, estetikos, gyvensenos vertybių pervertinama, persvarstoma ir nuvainikuojama, Miltinio teatras išbandymą laiku išlaikė. Ne veltui kadaise naktimis stovėta eilėse bilietų. Visai kitoks, bet irgi savitas, Panevėžio lėlių vežimo teatras, kuriame ir artistai, ir lėlės, ir administracija telpa tose pačiose vežėčiose. Atsiradęs sykiu su atgimimu, sezoninis, jis ir vienintelis toks teatras mūsų šalyje. Jis lyg koks Viduramžių trubadūrų trupė, pasiklydusi laike, klaidžioja po miestelius ir kaimus.

Ved. Saulius Pilinkus.