Nors dabar apie krepšinį Aurimas kalba taip, lyg savo gyvenimo be jo neįsivaizduotų, šį darbą jis dirbo ne visada. Kai prieš du dešimtmečius išsikraustė gyventi už Atlanto, pripažįsta, teko padirbti ir su šiuo žaidimu visiškai nesusijusių darbų. Stipriausios krepšinio lygos pasaulyje tėvynėje gyvenantis lietuvis sako, kad Amerika jo požiūrio į šį sportą nepakeitė. Tik papildė žinias, kontaktų sąrašą ir supratimą. O tėvynėje gyvenančių ir dirbančių trenerių atsidavimą krepšiniui jis vis dar vertina labai gerai. Pats Aurimas už Atlanto augina ir jaunąją lietuvių krepšininkų kartą. Būtent šio trenerio dėka šiais metais auksą iškovojusioje Lietuvos 16-mečių rinktinėje atsidūrė jos lyderis Nojus Indrušaitis.

Šitas pasakojimas bus apie meilę savo šaliai, artimiesiems ir tiems, kurių net nepažįsti. Kristina ir Ramūnas Alenčikai ilgai gyveno užsienyje, o susikrovę lagaminus namo buvo tikri: geriau gyvens ne taip turtingai, bet prasmingai. Šiandien jie abu dirba Raudonojo kryžiaus organizacijoje. Išgirdę, kad šitaip sėkmingai Anglijoje įsitvirtinusi pora nusprendė grįžti, aplinkiniai kaip reikiant nustebo – jiems pasirodė keista, kad Londone pasiekę viską, apie ką galima svajoti, jie nusprendė tai palikti. Grįžę namo, kur gyvenimas lėtesnis nei Londone, apkabinę artimuosius ir radę prasmingą darbą, Alenčikai jaučiasi laimingesni nei bet kada anksčiau.

Prieš dvyliką metų į lietuvių itin pamėgtą Piterborą gyventi su dukra persikėlusi moteris sako tiesiog ieškojusi vietos, kur galėtų atversti naują, švarų gyvenimo lapą ir viską pradėti nuo pradžių. Kovotoja su smurtu lietuvių emigrantų šeimose Raimonda sako tapusi atsitiktinai, tam ją paskatino pačios asmeninė istorija. „Daugelis moterų pačios nesupranta, kas vyksta jų gyvenimuose, slėpdamos problemas jos ilgą laiką apsimeta, kad viskas gerai“, - įsitikinusi Raimonda. Daugybei Anglijos lietuvių Raimonda tapo įkvepėja, ji kasdien sulaukia padėkų, kad savo socialine veikla padėjo ne vienai tautietei. Raimonda juokiasi, kad tapusi smurto aukų gelbėtoja – nuo savęs pati atbaido vyrus, nes šie pradėjo jos bijoti.

Nuo abiejų Amerikos žemynų iki Europos ir tolimosios Australijos į Lietuvą suvažiavę rašytojai neslepia, po pastaruoju metu pasaulį užgriuvusių negandų, toks susitikimas visiems tarsi šviežio oro gurkšnis. Rašytojai pasakoja, kad užmegzti naujus kontaktus ir ryšius jiems nepaprastai svarbu. O vėliau gimsta ir nauji projektai, kurie padeda visame pasaulyje vis garsiau kalbėti apie Lietuvą. Per tris dienas rašytojų suvažiavimo dalyviai spėjo aplankyti daugybę parodų, muziejų, paskaityti savo eilių ir išgirsti kitų jas skaitant. O po trejų metų pažadėjo ir vėl čia sugrįžti.