Kauno technologijos universiteto akademinis choras „Jaunystė“ už poros metų švęs savo šimtmetį. Kartos keičiasi, bet meilė muzikai ir toliau buria jaunuosius dainininkus: nuo ką tik iškeptų pirmakursių „jaunystėnų“ iki brandaus amžiau sulaukusių choristų.

„Eidavom po paskaitų per ąžuolyną ir visi dainuodavom, vidury dienos, po pietų, dabar atrodytų kad kas jiems yra užėję, ar ne visai jie blaivi, o mes būdavo dirbam darbus ir dainuojam, būdavo nespėji padaryt, sargo išsiprašau, kad leistų tęsti darbus kai visi išeina, jis klausdavo kaip aš žinosiu ar tu gyva, aš atsakydavau, kad aš dainuosiu, tai kol girdėdavo dainą, leisdavo dirbt“,– apie savo jaunystę pasakoja viena pirmųjų chorisčių Liudvika Sližienė.

Jau beveik tris dešimtmečius šiam chorui vadovauja chorvedė Danguolė Beinarytė.

„Aš jau vaikystėje padėdavau savo tėveliui katedroj pagrot chorui, kažkaip man ta chorinė muzika ir mokykloj patiko, besimokant dainavau chore, tiesiog turbūt taip savyje ugdėsi, augo ir taip gavosi“,– apie savo kelią pasakoja chorvedė Danguolė Beinarytė.

Pasikalbėjome ir su pačiais „Jaunystės“ choristais apie jų kelią, patirtis ir įspūdžius šiame chore.

„Kai tik atėjau, pačią pirmą dieną buvo repeticija, turbūt vieno sudėtingiausio kūrinio, kurį išvis seu dainavusi ir toliau sudėtingesnių net nebandžiau, tai įspūdis buvo, kad čia tikrai nebus lengva“,– pasakoja choristė Austė.