„Knygynas labai mažutis, tačiau turime virš 15 tūkstančių pavadinimų knygų“, – pasakoja Londone lietuviškų knygų restoranui vadovaujanti Lina Garnytė. Kiekvieną užėjusį ji kaip tikrame restorane pasodina prie stalelio ir ragina bent trumpam stabtelėti. Tempas 9 milijonus gyventojų turinčiame Londone yra didžiulis, o išsirinkti knygą visą laiką bėgant – tiesiog neįmanoma, įsitikinusi Lina.

Į Roterdamą Urtė atvyko per patį pandemijos įkarštį, o pinigai skirti čia pragyventi greitai seko. Tačiau sumani lietuvė prisiminė seną hobį – fotografiją. Vietinių tautiečių padedama netrukus ji jau turėjo visą būrį klientų, o mėgstamas hobis virto pragyvenimo šaltiniu. Urtė net neabejoja, kad vieną dieną grįš į Lietuvą. Ji tikisi namo parsivežti viską, ką geriausio pavyks išmokti ir sužinoti Nyderlanduose.

Pirmą kartą po pandemijos Pasaulio lietuvių bendruomenė susirinko į XVII-ąjį Seimą. Delegatai iš 37 pasaulio šalių išrinko ne tik naują valdybą, Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkę, bet ir pasiskirstė naujos kadencijos darbus.

Užkietėjęs žemaitis Tomas Čikagą staiga paliko tada, kai jam iš tiesų pradėjo sektis. Tačiau įsimylėjęs meksikietišką maistą, jį gaminti pradėjo tėvynėje. Dabar kviečia į savo užkandinę ir geresnės vietos gyventi nebeįsivaizduoja. Anot Tomo, daug lietuvių gyventi į užsienį išvyksta visai tam nepasiruošę, todėl ir patiria ten visokių sunkumų. Jis taip pat perėjo tą kelią. Kai po šešerių už Atlanto praleistų metų Tomas sugrįžo į tėvynę, sako dar kartą pasijautęs emigrantu, nes viskas čia buvo nauja. Žemaitis, kuris ruošia buritus – taip Tomą žmonės vadina Palangos gatvėse, kur žemaitiškai kalbantis šefas jau spėjo užsitarnauti gerą vardą.