Ar yra pagrindo teigti, jog XIX ir XX a. dalyvavimas sukilimuose bei karuose tapo svarbiu socialinio virsmo procesu, kurio metu moterys ėmė vaduotis iš stereotipinių socialinių vaidmenų? Kokią vietą sau 1794, 1831 ir 1863 metų sukilimuose rado moterys? Ar jų vaidmuo kovoje dėl tėvynės laisvės šiuose sukilimuose kito?

Ką istorikai žino apie moterų dalyvavimą Lietuvos kariuomenės kovose prieš bolševikus ir bermontininkus? Kaip aktyviai moterys Pirmojoje Lietuvos Respublikoje jungėsi prie šaulių organizacijos?

„Per visą Lietuvos istoriją moterų vaidmuo niekada nebuvo toks ryškus, reikšmingas ir svarbus, kaip XX a. viduryje“, - konstatuoja istorikai kalbėdami apie partizanų karą. O kokį pėdsaką šiame kare paliko senolės, kovotojų motinos, merginos?

Kaip reikėtų suprasti terminą „tyliosios kovotojos“, kuomet kalbame apie 1863-1864 m. sukilimo ir partizanų karo dalyves?

Ką tikro galime pasakyti apie ypatingajame Gulago lageryje „Steplag“ vykusiame politinių kalinių Kengiro sukilime dalyvavusias moteris lietuves?

Ko XXI amžiaus Lietuvos piliečiai, gyvenantys saugius, sočius ir santykiškai komfortiškus gyvenimus, gali pasimokyti iš istorijų apie moteris, kovojusias už teisę gyventi orius, laisvus, prasmės pripildytus gyvenimus?

Pokalbis su istorikais dr. Mariumi Ėmužiu, dr. Olga Mastianica, dr. Aiste Petrauskiene, parodos „kovotoJOS XIX-XX a.“ kuratoriais.

Ved. Aurimas Švedas