„Jie dukart man šovė į ranką, o paskui taikėsi man gulinčiam į galvą. Mane išgelbėjo tai, kad vilkėjau džemperį su dideliu gobtuvu. Kai kritau ant žemės, gobtuvas pasislinko į priekį, tad jie pataikė į jį, o ne į galvą“, – kas išsaugojo gyvybę, LRT.lt pasakojo keturiolikmetis Jurijus Nečiporenka iš Bučos.

Prieš tai jo akyse Rusijos kariai nušovė tėvą Ruslaną. Dviem šūviais tiesiai į širdį. Jurijus su tėvu važiavo maisto. Ir dviračius, ir kuprines, ir save jie buvo apsiraišioję baltomis juostelėmis – taikos ženklais.

Jurijaus mama Ala Nečiporenko tramdo savyje skausmą, kuriuo jos širdį pripildė vyro netektis ir suvokimas, kad vieno iš sūnų gyvybės kaina – vienas ar keli milimetrai.