Ponia Milda Zokienė gyvena Jungtinės Karalystės Birmingemo mieste. Ji – viena vyriausių lietuvių apylinkėse, taip pat – viena aktyviausių ir ilgiausiai dirbančių bendruomenės narių. Vietos lietuviai dažnai sako, kad būtent Milda jiems tapo įkvėpimu nepamiršti lietuvybės, burtis ir puoselėti tradicijas. Jungtinėje Karalystėje Milda gyvena jau šešiasdešimt metų. Lietuvą ji paliko dar būdama vaikas – su tėvais bėgo nuo sovietų žiaurumo. Per šitiek metų Jungtinėje Karalystėje Milda pritapo. Kultūra įsiskverbė į jos kasdienybę. Tokie maži įpročiai kaip arbatėlė su draugėmis ar didelis sekmadieninis laikraštis – visa tai ir Mildos kasdienybės dalis. Tačiau moteris sako, kad net per ilgus čia praleistus dešimtmečius niekada nepasijautė, kad būtų tikra anglė, jos elgesyje ir mąstyme vis tiek liko užfiksuoti prisiminimai iš Lietuvos, lietuvių kalba ir papročiai.

„Kas, jei ne lietuviai turi ateiti į pagalbą ukrainiečiams“, – sako verslininkas, nekilnojamo turto projektuotojas Karolis Sankauskas. Rusijai užpuolus Ukrainą šis vyras apvertė savo gyvenimą aukštyn kojom – visus įprastus darbus paskirstė kolegoms, o pats ėmėsi gelbėti nuo karo kenčiančius žmones. Karolis įsitikinęs, kad lietuviai yra vieninga tauta, tik ne visada moka tą parodyti. Todėl jis ir nutarė imtis iniciatyvos – sujungti visus, kurie galėtų teikti vienokią ar kitokią pagalbą.

Nors kadaise atvykėlius į San Franciską viliojo aukso karštinė, dabar daugelis į šį miestą atvykstančių lietuvių traukia tiesiai į pietinėje San Francisko įlankos pakrantėje įsikūrusį Jungtinių valstijų informacinių technologijų lopšį – Silicio slėnį.Saulėtosios Kalifornijos šiaurėje gyvenantiems lietuviams vadovauja Mindaugas Šatas. Bendruomenės pirmininku jis išrinktas dar visai neseniai, tačiau jau dabar yra tikras – lietuvių čia laukia dideli darbai.

Lietuvis Adrijus kojos neteko susirgęs agresyvia kaulų vėžio forma. Įprastas gyvenimas staiga apsivertė aukštyn kojomis, tačiau jaunas vyras niekada neprarado vilties ir optimizmo. Jis norėjo vaikščioti, norėjo susigrąžinti savo buvusį gyvenimą. Tačiau Lietuvoje tuo metu paprasčiausiai nebuvo technologijų, kurios padėtų pagaminti jam tinkamą kojos protezą. Adrijui padėjo Kazickų šeimos fondas. Jie atsivežė jauną vyrą į Jungtines valstijas, rado, kas jam galėtų pagaminti tokį kojos protezą, su kuriuo jaunas vyras vėl galėjo ne tik vaikščioti, bet ir bėgioti. Ir tai tik viena iš daugelio istorijų, kurias galėtų papasakoti daugiau nei dvidešimt metų veikiančio fondo atstovai.