„O aš braunuosi per laiko brūzgynus, per sustingusią vaizduotę, kapstausi per asmeninę skausmo upę, turiu pasiekti kitą jos krantą, kur beviltišką slogių laikų, niūrios epochos, bejausmės istorijos, tarytum potvynio banga, plūstančios paskui mus, šalia mūsų, mums priešais, akimirką lėtai sensta panaitė Helena Konwicka, mano močiutė“, – byloja Tadeuszo Konwickio romano „Baina“ pasakotojas, nukeliantis mus į XIX amžiaus Vilniaus kraštą, gyvenantį žlugusio 1863-iųjų metų sukilimo šešėlyje. Ko pasakotojas ieško tame prarastame laike, liudijančiame jam apie močiutę, kurios gyvenime taip ir nebuvo sutikęs? „Baina“ yra jau trečiasis leidyklos „Odilė“ išleistas Konwickio, kilusio iš Naujosios Vilnios, romanas serijoje „Neatrasti Vilniaus tekstai“. Tiek apie „Bainą“, tiek apie kitus du kūrinius – „Meilės įvykių kroniką“ ir „Raistus“ – kalbamės su šių kūriniu vertėju Vidu Morkūnu.

Ved. Donatas Puslys