Homo cultus. Mažosios Europos pokalbiai

„Knygą rašiau du mėnesius. Iš ryto sukurdavai skyrių, po pietų jį gaudavo mano vertėja į prancūzų kalbą Jeanne Hersch. Tas greitumas literatūros tyrinėtojų neturėtų klaidinti – jis tik įrodo, kad ilgus metus tai nešiojausi savyje ir dėliojau galvoje, kol pagaliau mano plunksna visa išdėstė popieriuje“, – po daugelio metų prisimindamas, kaip gimė vienas iš dviejų jo romanų „Valdžios užėmimas“, rašė Czeslawas Miloszas. „Valdžios užėmime“, kuris 1952-aisiais buvo įvertintas Europos literatūrine premija, būsimasis Nobelio literatūros premijos laureatas ne tik atsigręžė į sudėtingus Lenkijos istorijos puslapius – Varšuvos sukilimą, Holokausto traumą, komunistinės diktatūros įsitvirtinimą, tačiau, kas svarbiausia, per skirtingų veikėjų portretus atskleidė mechanizmus, kaip totalitarinė diktatūra geba palaužti žmogų. Dėl to šis romanas ir šiandien nėra tik liudijimas apie praeitį, o paskata apmąstyti galios veikimo mechanizmus ir mūsų pačių atsparumą tironijos pagundoms. Apie Miloszo „Valdžios užėmimą“ kalbamės su literatūros tyrinėtoju Mindaugu Kvietkausku, kuris šio Miloszo romano lietuviškam leidimui parengė ir palydymąjį tekstą.

Ved. Donatas Puslys