Ir lietuviams tapo aktualu, kur reikėtų slėptis karo atveju. Kolektyvinės apsaugos pastatais ir slėptuvėmis rūpinasi miestų savivaldybės. Regis, Kauno miestui šis klausimas neatrodė labai svarbus, todėl apsilankėme Kauno rajone, Čekiškės gyvenvietėje. Čekiškiečiams, galima sakyti, pasisekė – miestelyje išlikusi dar sovietmečiu įrengta slėptuvė. „Pastatas, kaip dabar mėgstama sakyti, daugiafunkcis. Čia ne tik slėptuvė, bet ir mokykla. Tik viena problema – kiek tolėliau nuo miestelio centro“, – apie Čekiškėje esančią slėptuvę pasakoja Kauno r. sav. Viešosios tvarkos vyr. specialistas Virginijus Banevičius.

Visais laikais karo metu labiausiai kenčia vaikai. Ypač našlaičiai. Tokie buvo Rytų Prūsijos vaikai, pirmieji patyrę, ką reiškė Sovietų Sąjungos pergalė Antrajame pasauliniame kare. Šiandien vykstame į Granzės miestelį, esantį netoli Berlyno, kur gyvena vienas iš vadinamųjų „vilko vaikų“ – Olafas Pasenau ir jo žmona, lietuvė Angelika. Olafas, kaip ir daugelis tėvų netekusių „vokietukų“, į Lietuvą atvyko traukiniu. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Olafas su žmona Angelika įkūrė bendriją „Edelweiss“, vienijančią Lietuvoje gyvenančius vokiečių kilmės žmones. Pirmajame susirinkime buvo įregistruoti beveik 60 „vilko vaikų“.

„Aš kalbu apie karą grubiai. Istorijoje, kaip ir kare, nėra labai daug gražių vietų. Reikia labai aiškiai suformuluoti, kodėl taip yra ir moksleiviams yra įdomu, kai tu, pavyzdžiui, paaiškini, kodėl vyksta karas Ukrainoje, kuo skiriasi abi puses, kaip jos žiūri į gyvybę“, – apie istorijos pamokas pasakoja istorijos mokytojas Matas Toliušis.