2007-tų metų Miuncheno saugumo konferencijoje Rusijos prezidentas Putinas pirmą kartą viešai priekaištavo, kad NATO plečiasi Rusijos link ir žadėjo vykdyti „nepriklausomą išorės politiką“. Tada niekas nė negalėjo nuspėti, kad tai visiškas tarptautinės teisės normų nesilaikymas. 2008-siais buvo greitasis karas Sakartvele, Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijose, 2014-siais Krymo užgrobimas, Luhansko ir Donecko projektas dalijant Rusijos pasus, o galiausiai šių apsišaukusių respublikų pripažinimas, kad galėtų skelbti karo žygį, „gelbėti“ tuos rusiškų pasų turėtojus. Ir dabar, penkiolika metų pro pirštus žiūrėję į Putino vykdomą politiką, Vakarai, regis, suvokė – Rusijos prezidentas ne šiaip sau kalbėjo apie NATO plėtrą, jo galvoje, matyt, subrandintas planas, kaip atkurti didžiąją valstybę, dėl kurios iširimo Putinas ne kartą viešai apgailestavo.