Vaikščioti Vilniaus gatvėmis Arvydui Urbonavičiui tenka ne taip ir dažnai. Drauge su žmona Raminta ir sūnumis jis kone 30 metų gyvena JAV. O neseniai jau antrai kadencijai perrinktas ir šios, didžiausios už Lietuvos ribų, bendruomenės vadovu. Kad daugiau aktyvių jaunuolių įsilietų į Jungtinių valstijų lietuvių bendruomenės gyvenimą ir darbus – vienas didžiausių Arvydo tikslų. Sako, kažkada ir pats buvęs tas jaunuolis, kuris organizacijoje buvo dar tik naujokas.

„Nereikia bijoti to, kad daug jaunų žmonių idealizuoja užsienį ir nori išvažiuoti. Tegul važiuoja, pamatys, kad ten yra dar sunkiau”, – dabar sako klaipėdietis Gediminas Švelnius, ketverius metus praleidęs Didžiojoje Britanijoje ir Kipro saloje. Jaunas vyras juokiasi atsikandęs emigranto duonos ir šimtu procentų supratęs, kad dirbti bei gyventi nori Lietuvoje.

Lygiai prieš metus mūsų laidoje matėte reportažą iš Stokholmo. Tada buvusi vietos lietuvių jaunimo bendruomenės pirmininkė Kristina Lieponė pasakojo, kaip stipriai jai, atsikrausčius į Švediją studijuoti, padėjo lietuviai. Ji atvirai sakė, kad jeigu ne tautiečių pagalba, nežinia, kaip būtų viena ištvėrusi adaptaciją, nors geografiškai ir netolimoje, bet vis dėlto kitos kultūros šalyje.

Vadovauti vaikų grupei Donatai Simonaitienei įprasta kasdienė veikla.Ir lituanistinės mokyklos pavadinimas čia skamba ne veltui. Dar gyvendama Lietuvoje Donata dirbo lietuvių kalbos mokytoja, o dabar jau 13 metų vadovauja lituanistinei mokyklai „Gintarėlis“ Kavano mieste Airijoje.Ir nors pirmiausia reikėjo pasirūpinti šeima ir mažais vaikais, Donata savo svajonės nepamiršo. Ne vienerius metus Airijoje dirbusi darbą, kuris nieko bendro su mokytojo profesija neturėjo, galiausiai nusprendė, kad nuo pašaukimo nepabėgsi. Ir nors mokyti vaikus savo gimtosios kalbos didelis džiaugsmas, dažnai tokios mokytojos pasijunta tarsi būtų paliktos visiškai vienos.