Filmas „Nematomi Teatro Žmonės“

Idėja sukurti filmą „Nematomi Teatro Žmonės“ kilo prieš ketverius metus. Tuo metu jau į spektaklio repeticiją teatre ir sutikau scenos mašinistus, kurie mane praleido pro duris, nors ėjo pirmiau manęs, sakiau, kad nereikia praleisti, bet jie pasakė, kad eina aktorius, tai tik po manęs, nenorėjau su tuo sutikti, nes visi esam lygūs. Šis įvykis man įstrigo, galvojau apie tai ir supratau, kad teatre žiūrovai žino tik tuos, kurie išeina į sceną, ar yra užrašyti afišose, nors prie sukuriamo teatro stebuklo prisideda ne tik aktoriai, režisieriai, scenografai, kompozitoriai, bet ir scenos mašinistai, kurie paruošia aikštelę spektakliui, valytojai, kurie visada išplauna sceną prieš spektaklį ir palaiko švarą visame teatre, budintys, kurie kartais sėdi iki išnaktų, nes vyksta repeticijos, administracija, kuri kviečia žiūrovus, jais rūpinasi prieš, per ir po spektaklio, dekoracijų gamintojai, kurie paruošia erdvę ir sukuria visą spektaklio apipavidalinimą, rekvizitininkai, kurie sudeda, patikrina ar visi reikalingi daiktai yra scenoje, kurioje ne už ilgo vyks gyvenimas, apšvietėjai, kurie rūpinasi šviesa, o juk apšvietimas, juk tai dar vienas veikėjas spektaklyje, garsistai, kurie sukuria atmosferą, padaro, kad gerai būtų išgirsta spektaklio mintis, tad yra labai daug žmonių, kurie prisideda prie teatro stebuklo. Atėjo mintis, kad visas teatras yra kaip dviračio grandinė, jei nors vienos grandies trūks, tai dviratis į kalną nepavažiuos, tad manau, kad visi esam lygūs ir vienodai svarbūs, tad nutariau sukurti filmą apie žiūrovui nematomus teatro žmones. Po kiekvieno nufilmuoto interviu su pašnekovu, grįždavau namo, atsiguldavau į lovą ir dar kuris laikas negalėdavau užmigti, vis galvodavau apie tai ką šiandien pasakojo kalbintas teatro žmogus, kiek patarimų, istorijų, išminties, pastebėjimų iš jų išgirsdavau, nes tai žmonės atidavę savo gyvenimus teatrui, galbūt net paaukoję, nes kai kurie dirba ir virš 30 metų, kitaip sakant, tikrieji teatro žmonės, matę kartų skirtumus, skaudulius, džiaugsmus, ašaras, bendravę su esamais ir jau išėjusiais teatro grandais, pagalvojau, jei būčiau atėjęs pas šiuos žmones pakalbėti, kai tik pabaigiau aktorystės mokslus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kiek būčiau iškart sužinojęs ankščiau fantastiškų patarimų. Filme kalbinau trijų Vilniaus valstybinių teatrų darbuotojus, tai yra Vilniaus teatras Lėlė, Rusų dramos teatras, Jaunimo teatras. Sulaukiau labai daug palaikymo iš teatrų ir ne tik, tad planuoju ateityje padaryti antrą, o gal trečią ir ketvirtą filmus, kuriuose norėčiau pakalbinti daugiau teatrų iš visos Lietuvos ir juose dirbančius, mano manymu, tikras legendas, kurios lieka už kulisų.

Dainius Tarutis

Filme kalba: Personalo specialistė Aldona Konarskaja, budintis Drąsutis Martusevičius, teatro vairuotojas Bronius Micikevičius, vyriausias dekoracijų montuotojas Ivanas Švačkinas, garso operatorius Vitaras Aškelavičius, rekvizitininkė Laimutė Štrimaitytė.