Šįkart „Mažosios Europos pokalbiuose“ aptariame Nyderlandų istoriko Johano Huizingos knygą „Rytdienos šešėliai“. Ši 1935 metais pasirodžiusi knyga argumentuoja, kad to laiko krizė savo esme buvo politinė, finansinė ar ekonominė. Visa tai tėra simptomai, o negalavimų priežastis yra kultūrinė, o dar tiksliau – dvasinė. Pabrėždamas, kad kultūra yra natūros suvaldymas, Huizinga knygoje teigia, kad šiuolaikinis žmogus esą linkęs pamiršti, jog svarbu valdyti ne tik priešišką ir dovanas teikiančią gamtą, tačiau suvaldyti ir savo prigimtį. Huizinga teigė, kad aukštesnę kultūros būklę visuomenė gali pasiekti ir nesukurdama technikos ar skulptūros, tačiau negali to padaryti atmetusi tokias vertybes kaip gailestingumas. Anot jo, krizę būtent ir lemia nusigręžimas nuo kultūros kaip žmogaus dvasinio ugdymo.

Vis tik nepaisant visų niūrių išvadų apie Vakarų kultūros būklę, Huizinga teigė esąs optimistas. Tad ką reiškia būti optimistu istorinių išbandymų akivaizdoje? Kokia krikščionybės įtaka atsiskleidžia Huizingos darbuose? Kokios iš Huizingos išsakytų diagnozių, atskleidžiančių Vakarų kultūros krizę, tebėra aktualios ir šiandien? Ką apskritai reiškia mokytis iš istorijos ir kodėl šiandien, anot Huizingos, turėdami modernias technologijas ir, rodos, neribotas galimybes rinktis, imame priminti Buridano asiliuką, kuris nebegali apsispręsti, iš kurios kupetos ėsti šieną? Šiuos klausimus aptariame su knygos vertėju, literatu Antanu Gailiumi.

Ved. Donatas Puslys