Nors ilgametis Lietuvos komunistų partijos vadovas Antanas Sniečkus vaikystėje nebadavo, netarnavo, nekentė patyčių ir buvo pamaldus, jis greitai susižavėjo bolševikų idėjomis. Anot istoriko dr. Arvydo Anušausko, antivalstybine veikla užsiimančių jaunuolių iš pasiturinčių šeimų tuomet netrūkdavo.

Nors 1930-aisiais A. Sniečkus buvo nuteistas 15 metų kalėjimo, už grotų jaunas vyras neužsibuvo: komunistai buvo mainomi į Rusijoje kalėjusius kunigus, tarp kurių – ir palaimintasis Teofilius Matulionis. Pasak istoriko Mariaus Ėmužio, 1939-ųjų pabaigoje komunistas vėl buvo suimtas Lietuvos saugumo.

Nors nėra pagrįstų įrodymų, kai kurie istorikai mano, kad taip A. Sniečkus buvo apsaugotas nuo 1937-aisiais Sovietų Sąjungoje (SSRS) prasidėjusio „Didžiojo valymo“. Tiesa, pašnekovas šiam gandui nepritaria. SSRS okupavus Lietuvą politikas buvo paleistas iš kalėjimo ir paskirtas Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovu – taip A. Sniečkus ant lėkštutės gavo visų VSD užverbuotų ir komunistus išdavinėjusių agentų pavardes.

Vyras nuolankiai vykdė Maskvos nurodymus: myriop siuntė nekaltus žmones, rėmė areštus bei trėmimus, aktyviai prisidėjo prie Lietuvos sovietizavimo ir naikino partizanus. Nors ne vienas politinis veikėjas troško Lietuvos komunistų partijos vadovo kėdės, A. Sniečkus fenomenaliai susidorojo su savo konkurentais.

Politikas nuolat bandydavo kurti ryšį su SSRS vadovais, o jiems palikus postus pradėdavo pastaruosius kritikuoti ir juodinti. Goda Ferensienė sako, kad A. Sniečkus nuolat domėdavosi kolegų asmeniniu gyvenimu – kviesdavo juos į pirtį, medžioklę ar grybauti.