„Žmogaus gyvenimas irgi yra pritraukiantis, kaip ir gėlių. Galbūt pritraukiame ne tik kitus žmones, bet ir angelus. Gal mes esame kažkieno augintiniai, kaip gėlės?“, – svarsto poetas Gintaras Bleizgys.

Naujoji Gintaro Bleizgio eilėraščių knyga „Xeranthemum“ išsiskiria ilgais proziškais eilėraščiais, pasakojančiais istorijas. Šiuose eilėraščiuose daug rudens, daug atminties, išėjusių artimų žmonių, rašytojų vardų, kurie pasirodo tarsi literatūriniai globėjai.

Ši Gintaro Bleizgio knyga įtraukta į akcijos „Metų knygos rinkimai“ poezijos penketuką. Naujoji knyga yra jau dvyliktoji. Dvylika knygų ir nemažai svarbių premijų. Bet rašytojas buvo padaręs ir pauzę, pasukęs į verslui, o ne poezijai artimesnes teritorijas. Su Gintaru Bleizgiu kalbėsime apie šią pauzę ir grįžimą į poeziją, apie poezijos galią ir skirtingą požiūrį į rašytojus provincijos bibliotekose ir didmiesčių verslininkų ratuose, bet labiausiai apie žmones kaip žiedus. Apie žiedus pievose, kraujyje, atmintyje.

Ved. Rimantas Kmita.