Literatūros akiračiai

„Iš tų laikų, ko gero, labiausiai prisimena nuoga tikrovė. Jokios vertikalės, vien horizontalė. Labai keistas laikotarpis“, – sako knygą apie paskutinį XX amžiaus dešimtmetį išleidęs Kęstutis Šapoka.

Vilniaus socialektu parašytas ir iš daugybės autentiškų paskutinio XX amžiaus dešimtmečio kasdienybės detalių nuaustas Kęstučio Šapokos apysakų romanas „Pušis, kuri juokėsi“ jau sulaukė nemažai prieštaringų vertinimų. Ir dėl pavadinimo, ir dėl kalbos, ir formos dalykų.

Kęstutis Šapoka rašė knygą apie savo kartą ir savo Vilnių, kurio nerado kitų lietuvių autorių knygose. Autorius savotiškai perinterpretuoja Justino Marcinkevičiaus apysaką tuo pačiu pavadinimu. Matomiausia šiuos du kūrinius siejanti gija – miestiečių jaunuolių ieškojimai, tas amžiaus etapas, kai gyvenimas dar neįsispraudė į aiškius ir prognozuojamus siužetus. Tik Kęstučio Šapokos jaunuoliai iš kito socialinio sluoksnio, balansuojantys ant asocialumo ribos, besiverčiantys trumpalaikiais darbais, įsiveliantys į kiemų ir rajonų reikalus. O pats Vilnius ne Katedros aikštė ir Gedimino prospektas, ne turistiniais maršrutai, o atokesni ir niūresni rajonai.

Knygos veiksmas vyksta pirmoje dvidešimto amžiaus dešimtojo dešimtmečio pusėje, prisimename kai kuriuos visuomeninius to meto įvykius, bet daug didesnę dalį užima to meto buities, ekonomikos, gyvensenos detalių rekonstravimas.

Laidoje su autoriumi kalbėsimės apie tai, kodėl dabar dešimtasis dešimtmetis mums tapo toks svarbus ir įdomus, kodėl jis dažnai atrodo juokingas, kas per tuos metus pasikeitė, o kas išliko nepakitę mūsų visuomenėje. Kuo autoriui patrauklus amerikietiškas „purvinasis realizmas“ ir rusiška „černucha“? Kodėl tas laikas atrodo „tikresnis“, negu šiandiena?

Ved. Rimantas Kmita.