Maršrutas Nr. 61 – Zarasai.„Stop juostos“ naujos savaitės kryptis – Šveicarija. „O kur čia ta Šveicarija? Ar tai gali būti lietuviška Šveicarija?“ – klausia architektūros istorikas, Kauno technologijos universiteto (KTU) docentas Vaidas Petrulis. O ar teko girdėti apie Osą ir Osę? Zarasų krašto istorijos tyrinėtojas Kęstas Vasilevskis sako, kad taip tarpukariu vadinti Zarasų ežerai. Šiuo metu pastarieji – Zarasas ir Zarasaitis. Vieno iš šių vandens telkinių saloje stūksojo vienuolynas ir bažnyčia, iš kurių plytų buvo statomi Zarasai.1837-ųjų miesto gatvių planas – unikalus: gatvės iš centrinės Sėlių aikštės vingiuoja „spinduliais“. Toks pats gatvių planas išlikęs ir Kaune, Žaliakalnyje. O štai tarpukaris – Zarasų aukso amžius. Kaip ir kitur Lietuvoje, čia pradėti statyti modernistiniai pastatai: komercinės gimnazijos rūmai (dabar Zarasų krašto muziejus) 1931 m., Šaulių namai 1931 m., Zarasų paštas 1936 m., Zarasų apskrities ligoninė 1937 m.Apie gimnaziją: pasak architektūros istoriko KTU doc. V. Petrulio, tai buvo vienas iš brangiausių tuometinių pastatų. Spaudoje rasta žinutė, kad dėl jos „teko „mesfaltuoti“ papildomus 300 metrų gatvės, nes mokykla buvo šiek tolėliau nuo pagrindinio miesto centro.“ Įdomu tai, kad sovietmečiu čia buvo partizanės Marytės Melnikaitės muziejus, o ant ežero kranto stovėjo jos skulptūra – mergina su šautuvu.O kuris turgus tarpukariu buvo didesnis – Zarasų ar Salako? Apie tai – amžininkas Stanislovas Pumputis. Jis, iš rankų nepaleisdamas „Peterburgo“ armonikos, pasakoja Salako istorijas ir apie renkamas aukštaitiškas pravardes.Taip pat maršrute – kodėl Zarasuose tarpukariu galėjo lankytis ir „išlepintas, moderniškas vasarotojas“; apie čia stovėjusį aukščiausią Baltijos šalyse slidinėjimo trampliną; apie mieste vykusias vandens šventes bei unikalią kurortinę modernizmo architektūrą. Laida kuriama bendradarbiaujant su Lietuvos kultūros taryba ir patronuojant UNESCO. Projektas dalinai finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos.