Aktorius Darius Meškauskas artimos giminystės ryšiais susijęs su istorinėm teatro asmenybėm, tačiau būti scenoje pasirinko pats sau netikėtai. Pernai apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi, pasakoja, aktoriaus profesija negarantuoja nei didelių uždarbių, nei šlovės. Ir žmonių požiūriai į teatrą pasikeitę. „Vaidiname spektaklį ir staiga jaučiam, žiūrovai pamiršo, jog mes gyvi. Kalbasi, komentuoja garsiai, va, žiūrėk, dabar jis užlips ant kėdės, va užlipo“, - nelinksmai šypsosi aktorius, pastebintis, jog gastrolių metu užsieniuose lietuviško teatro žiūrėti važiuojama šimtus kilometrų. Kokia yra teatro žmogaus kasdienybė? Kada Lietuvoje atsirado prarastoji karta? Ir ką reiškia būti režisieriaus Boriso Dauguviečio provaikaičiu?Poeto ir lituanistės sūnus Antanas A. Jonynas, natūraliai pasirinkęs literato kelią, nesyk buvo lyginamas su tėvu Antanu Jonynu. Bet pats poetu prisistatyti nemėgsta. „Iš poezijos neįmanoma išgyventi ir niekas nebeįsiklauso į rašytojo balsą, literatas niekam nereikalingas. Ir autoritetų šiandien nebėra, gali sukelti triukšmą, bet tas triukšmas po mėnesio pasimiršta. Visuomenė darosi paviršutiniškesnė“, - Antanas svarsto apie tai, kas ir kaip šiandienos visuomenėje užėmė menininkų vietą. Kieno įtakos tapo didžiausios, ir kodėl kūrėjas nebesijaučia priklausąs elitui? Etiopė Eskedar Maštavičienė, Lietuvą savo namais vadina jau dešimt metų. Čia atvykusi su kūdikiu ant rankų kaip pabėgėlė, moteris sukūrė šeimą, išmoko lietuvių kalbą ir ėmėsi socialinių veiklų. Jos inicijuotas projektas „Padovanok suknelę“ tapo postūmiu dalytis ne tik gerais patarimais.