Apie atsidavimą ir gebėjimą nepalūžti tada, kai pasaulis slysta iš po kojų pasakoja operos dainininkė Vilija Kuprevičienė, kuriai likimas padovanojo, kaip pati sako, neeilinę asmenybę – vyrą Gediminą. Verslininkas ir meno mecenatas prieš penkerius metus patyrė sunkią ligą, o žmona Vilija buvo tas žmogus, kuris kovojo ir laimėjo. „Iki šiol kyla šiurpas prisimenant tą metą“, - atvirai pasakoja Vilija ir vyro atsistojimą ant kojų vadina stebuklu. Tačiau stebuklu verta įvardyti ir pačios moters siekius. Tik prieš porą metų ji tapo operos soliste, o dabar vadinama ir kylančia žvaigžde. Kas yra Vabi Sabi? Pastaruoju metu itin nauja gyvensenos ir mąstymo kategorija suka galvą Vakarams, tačiau puikiai žinoma japonams. Japonijos ambasadoriaus žmona Michiko Sheegeda labai nudžiunga išgirdusi klausimą ir pasakoja tai, kas europiečiams sunkiai suvokiama. „Vabi reiškia rasti sielos pasitenkinimą paprastume ar netobulume. Sabi reiškia gebėti įvertinti ramybės ir tylos prabangą. Kitaip tariant, vabi sabi reiškia gebėjimą atrasti netobulumo grožį“, - aiškina Michiko Sheegeda, rodydama pavyzdžius kaip mūsiškos sanklodos žmonėms susivokti netobulumo kategorijose. Panašiai kalba ir tekstilininkė Miglė Lebednykaitė, Vilniaus dailės akademijos docentė, Vilniaus universiteto Rytų Azijos menų lektorė, Japonijoje studijavusi istorinės tekstilės ypatumus ir senąją kultūrą. Anot Miglės, senosios tekstilės dažymo technikos Japonijoje kilusios iš gamtos ir iki šiol amatuose organiškai siejamos su natūralumu. To Miglė mokėsi ne kartą studijuodama Japonijoje ir pripažįsta, ilgokai nebuvo prileista prie dažymo meistrystės, kur vyrauja Vabi Sabi pagrindai. Japonologė Gabija Kaunlienė, kad ir studijavusi Rytų kultūrą, apie Vabi Sabi kalba atsargiai. „Ryškiausias tokio mąstymo pavyzdys Japonijoje sutiktas senukas, turėjęs savo jachtą, tačiau gyvenantis tarsi būtų pats kukliausias žmogus“, - pasakoja Gabija, lyginanti prabangos suvokimą Rytuose ir Vakaruose. „Tai nuostata, kai nėra nei ką pridėti, nėra ir ko atimti. Kai galima tenkintis mažu ir džiaugtis, kad nereikia išmesti seno“, - apie Vabi Sabi aplinkos estetikoje pasakoja architektė Jovita Pipiraitė, savo kūryboje linkusi laikytis Vabi Sabi ir pastebinti, jog Lietuvoje karaliauja banalus inertiškumas, ypač kuriant namus ir jų aplinką. Kodėl europiečiams pravartu gilintis į Vabi Sabi ir kaip tai vyksta pažengusiose Vakarų visuomenėse? Ar nauja sena filosofija prigis daiktėjimu užsikrėtusiose vartotojų grupėse ir kuo ji palanki, kiekvienam pažangiai mąstančiam?