„Mes ugdom, kad jie pirmiausia būtų žmogiški. Kad jie suprastų, atjaustų, būtų pilietiški. Jeigu žinioms vaikas neturi gabumų ar motyvacijos, svarbiausia, kad jis būtų geras žmogus“, – sako 16 metų nedidelio miestelio mokyklos socialiniu pedagogu dirbantis Aurelijus. Jis teigia, kad rajoninės mokyklos tampa labiau socialinėmis įstaigomis, nei švietimo, todėl nedidelėms mokykloms netinka bendros reformos ir požiūris. „Problema yra visai ne vaike. Jeigu jis žino, kad negalės išvažiuoti į Vilnių mokytis, kad jo tėvai negalės duoti pinigų tam, tai jam yra labai sunku mokytis. Problema, kad jis nemato perspektyvos ir jam labai sunku mokytis.“ Diskusijose apie skurdą, socialinę nelygybę pasigirsta nuomonių, kad asmuo neturintis darbo, gyvenantis skurde, pats yra už tai atsakingas. Tačiau tokios nuomonės šalininkai turėtų sutikti, kad jauniausioji visuomenės dalis – vaikai – nėra atsakingi už savo šeimos socialinę, ekonominę padėtį. Kas mažam žmogui turi padėti pamatyti išeitis, galimybes, kas jį gali išklausyti bei suprasti? Kokia rajoninių mokyklų realybė, kokias socializacijos alternatyvas vaikai randa mieste – ciklo apie atskirtį paskutinėje dalyje. Autorė Vita Ličytė