Karaliaučiaus srityje valdžios institucijos vis dažniau bando ištrinti su Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos istorija susijusį kultūros paveldą. „Kremliaus siekis nuvertinti Lietuvos istoriją veikia priešingai – suteikia jai daugiau reikšmės“, – sako vietos aktyvistas, dėl persekiojimo grėsmės prisistatęs slapyvardžiu Virgis Baltijskis (tikrasis vardas redakcijai žinomas).
Vietos aktyvistai nerimauja dėl atminimo lentų nuėmimo, muziejų pavadinimų keitimo ir sovietinės simbolikos diegimo, tuo labiau kad bet kokią veiklą, susijusią su etninės tapatybės išsaugojimu, kontroliuoja saugumo tarnybos.
Pastarojo meto įvykius regiono aktyvistai sieja su platesnio masto kampanija, kuria siekiama primesti vieningą valstybinę tapatybę – „rusiškumą“. Keisdamas Europos paveldą sovietiniu, Kremlius siekia sukurti patogų regiono, kaip lojalaus, paklusnaus ir neturinčio istorinės atminties, įvaizdį.
„Vyksta Šaltasis karas“
Aktyvistas iš Karaliaučiaus, Baltijos respublikonų partijos koordinatorius Vadimas Petrovas interviu LRT.lt teigė, kad pirmieji „beprotiškos profanacijos“ bandymai stebėti iškart po Krymo aneksijos. 2015 m. nuo namo, kuriame gyveno vokiečių poetė Agnes Miegel, buvo nuimta atminimo lenta. 2023 m. čia buvo atidengtas paminklas Vilniaus generalgubernatoriui Michailui Muravjovui, už žiaurų 1863 m. sukilimo numalšinimą žmonių pravardžiuotam „Koriku“.
O šių metų sausį tapo žinoma, kad Tolminkiemyje (Čistyje Prudai) esantis rašytojo ir vieno iš lietuvių literatūros pradininkų Kristijono Donelaičio memorialinis muziejus pervadintas į Literatūros muziejų.
„Tai buvo sprendžiama Maskvoje, Kultūros ministerijos nurodymu. Net nebuvo atlikta gyventojų apklausa. Žmonės buvo pasipiktinę. Štai ką jie padarė keršydami. Mano nuomone, vyksta Šaltasis karas“, – pabrėžia V. Petrovas.
Apie tai interviu LRT.lt kalbėjo ir kitas aktyvistas iš Karaliaučiaus V. Baltijskis, pažymėjęs, kad muziejui jau sumažintas finansavimas, pakeista ekspozicija: dabar mažiau dėmesio skiriama lietuviškam paveldui, o daugiau – rusiškai regiono istorijai.
„Kol kas nėra akivaizdžių grėsmių, kad jis bus uždarytas, tačiau gali būti, kad jo paskirtis bus pakeista ir muziejus taps „rusų kultūros centru“, – sako jis.
Aktyvistai pažymi, kad Maskva labai audringai reagavo į Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos, kuris pasmerkė muziejaus pervadinimą ir pareiškė, kad „Karaliaučius niekada netaps Kaliningradu“, žodžius. Kremlius apkaltino Lietuvą teritorinėmis pretenzijomis į Karaliaučiaus sritį, o Rusijos prezidento atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas pavadino Lietuvą „priešiška valstybe“ ir pareiškė, kad tokie pareiškimai patvirtina būtinybę stiprinti saugumo priemones.
Kultūra kaip mūšio laukas
Aktyvistai su šypsena pastebi, kad net lietuviška virtuvė atsidūrė regiono kultūrinės kovos epicentre. „Lietuviški šaltibarščiai mūsuose populiarus vasaros valgis. Jais prekiaujama prekybos centruose. Ačiū Dievui, kad lietuviškų šaltibarščių dar nepavadino rusiškais“, – ironizuoja V. Petrovas.
Jis teigia, kad daugelis regiono gyventojų vis dar suvokia savo erdvę kaip europietišką – pirmiausia kultūriniu ir mentaliniu požiūriu. Tačiau, pasak V. Petrovo, centro vykdoma politika siekiama pakeisti regiono tapatybę. Jis užsimena apie projektą „Ruso kortelė“, raginantį į regioną keltis žmones iš Rusijos gilumos, Baltijos šalių ir posovietinės erdvės.
„Atvežamas kontingentas, nepažįstantis Europos kultūros. Taip bandoma pakeisti mus, vietos gyventojus. Bet tai nepavyks. Mūsų yra apie 600 tūkst., ir mes visada žvelgsime į Vakarus“, – įsitikinęs pašnekovas.
Tuo pat metu, pasak V. Petrovo, primetami sovietmečio įvaizdžiai ir praktika – nuo patiekalų pavadinimų keitimo iki „valgyklų su kompotu briaunotose stiklinėse“ atidarymo.
„Jie žaidžia nostalgija Sovietų Sąjungai, bet jaunimas ten nevaikšto. Jaunimas renkasi europietiškus dalykus. Jie mieliau eina į kokią nors europietišką, kultūringą maitinimo įstaigą nei į valgyklas su sovietine kultūra. Ten kabo kažkokių komunistų portretai – siaubas“, – sako jis.
Ideologinis puolimas
Neseniai Karaliaučiuje buvo pristatyta rusų kalba išleista propagandinė Lietuvos istorijos versija. Knygoje pateikiama daugybė iškraipymų, įskaitant teiginius apie Lietuvos „savanorišką prisijungimą“ prie SSRS, pokario partizanų ir 1991 m. sausio 13-osios įvykių diskreditavimą, kaltinimus neonacizmu ir militarizmu. Įžanginį straipsnį šiam leidiniui parašė Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas.
V. Petrovui ypač nerimą kelia publikacijoje esantis teiginys, kad lietuvių tauta neegzistuoja – esą ji yra baltarusių etninės grupės dalis.
„Ten rašoma, kad lietuviai neegzistuoja. Tai absurdas. Vaikystėje draugavau su baltarusiu ir lietuviu – jie kalbėjo skirtingomis kalbomis. Tokių dalykų negalima ignoruoti“, – piktinasi aktyvistas.
Jis įsitikinęs, kad tokios knygos yra ne atsitiktinumas, o ideologinio karo elementas.
„Kai Lietuvos prezidentas pasakė, kad „Karaliaučius niekada netaps Kaliningradu“, Maskvoje kilo susierzinimas. Knyga jau buvo rengiama, tačiau po šių žodžių jos leidyba paspartėjo. Į projektą įsitraukė net S. Lavrovas. Nes Maskva labai nerimauja dėl šio regiono“, – sako V. Petrovas.
Aktyvistas V. Baltijskis taip pat abejoja, ar knyga padarys didesnės įtakos Karaliaučiaus srities gyventojams.
„Esame mažiau jautrūs Kremliaus propagandai. Turime su kuo ją palyginti – tuo skiriasi mūsų regiono gyventojai nuo likusios Rusijos dalies. Knyga nėra populiari. Daugeliui žmonių Lietuvos Respublika yra tik kaimyninė šalis, kurioje turime verslo partnerių, draugų, giminių. Beveik kiekvienas vietos gyventojas yra ne kartą buvęs Lietuvoje“, – pastebi jis.
Savo ruožtu V. Petrovas mano, kad viskas, kas vyksta, yra gerai apgalvota strategija. Pasak jo, Maskva vykdo sistemingą politiką, kuria siekiama išstumti Europos paveldą ir įtvirtinti sovietinį. Vis dėlto jis įsitikinęs, kad regionas išsaugos savo tapatybę.
„Maskva visus verčia rusais“
Aktyvistai pažymi, kad nuo pat Rusijos agresijos prieš Ukrainą pradžios tautinių mažumų padėtis Karaliaučiaus srityje blogėja. Valdžios institucijos sustiprino bet kokios veiklos, susijusios su etnine ar kultūrine tapatybe, kontrolę. Lietuvių kalba buvo išbraukta iš mokyklų papildomo ugdymo programų, uždarytas lietuvių kultūros festivalis „Lietuvos dienos Karaliaučiuje“, Karaliaučiaus universitete užsidarė „Lenkų klubas“.
„Kaip teigiama, dėl „lėšų stygiaus“ buvo sustabdyta laikraščio lietuvių kalba leidyba. Lietuvos istorijos parodos rengiamos ribotai. Visiškai nevyksta Lietuvos ir Lenkijos muzikos grupių koncertai“, – sako V. Baltijskis.
Bet kokiems su Lietuva ir Lenkija susijusiems renginiams dabar reikalingas FSB leidimas ir jis dažnai neišduodamas, prisidengiant kova su ekstremizmu. Po 2022 m. sustiprėjo bet kokių nacionalinių organizacijų kontrolė. Bendruomenėms pagal nutylėjimą draudžiama organizuoti masinius renginius.
V. Baltijskio teigimu, oficialiai lietuvių tautinei mažumai regione priskiriama apie 10 tūkst. žmonių, tačiau tikroji padėtis yra kitokia. Pasak jo, „prokremliška administracija nustato gyventojų etninės priklausomybės skaičius“, o esamomis sąlygomis sunku išsiaiškinti tikrąjį vienai ar kitai tautai priklausančių žmonių skaičių.
„Maskva visus verčia rusais. O norint pakeisti savo tautybę iš ruso, kaip kad įrašyta dokumentuose, į tą, su kuria esi susijęs per savo protėvius, susiduriama su neoficialiu draudimu“, – sako jis.
„Lietuvių kilmės jaunimo ir apskritai viso regiono jaunimo problema yra rusifikacija. Turiu omenyje ne rusų kalbos mokymąsi, bet rusifikacijos primetimą, dirbtinį rusiškos tapatybės diegimą. Reikia suprasti, kad „rusiška tapatybė“ – tai ne priklausymas tautai, o ištikimybė abstrakcijai: Maskvos valstybei, sistemai, kurioje žmogus yra tik teritorijos funkcija. Istoriškai „rusiškumas“ buvo apibrėžiamas ne pagal tautybę, o pagal tarnystę – carui, generaliniam sekretoriui, valstybei. Kraujas ir kultūra čia yra antraeiliai dalykai, svarbu tik tai, ar žmogus pasirengęs ištirpti valstybėje“, – pabrėžia aktyvistas.
Jis pastebi, kad esamos etninės organizacijos iš tikrųjų neturi realios autonomijos. Pavyzdžiui, Alvydo Muliuolio vadovaujama visuomeninė organizacija „Karaliaučiaus srities lietuvių regioninė etnokultūrinė autonomija“ yra įregistruota kaip „ne pelno siekianti organizacija“.
„Ją sukūrė „Karaliaučiaus srities vyriausybė“, stengdamasi pademonstruoti lojalumą mažoms etninėms grupėms. Ji nevykdo jokios veiklos ir tai visiškai tenkina prokremlišką srities valdžią“, – pabrėžia V. Baltijskis.
Jis taip pat atkreipia dėmesį į Irenos Ivanenko vadovaujamos Karaliaučiaus Liudviko Rėzos lietuvių kultūros draugijos veiklą.
„Nedidelė taip pat valdžios kontroliuojama grupė periodiškai dalyvauja vadinamosiose propagandinėse patriotinėse šventėse. Lenkų bendruomenės padėtis panaši. Lenkų bendruomenė egzistuoja, bet jos veikla taip pat ribota. Veikia visuomeninė organizacija „Karaliaučiaus lenkų tautinė-kultūrinė autonomija „Polonia“. Ji nevykdo jokios kultūrinės ar švietėjiškos veiklos. Netgi kalbos kursai atsidūrė ties uždarymo riba“, – sako aktyvistas.
V. Baltijskis pabrėžia, kad „bet kokie privačių ar oficialių asmenų ryšiai su Lietuva ir Lenkija yra suvokiami kaip „bendradarbiavimas su nedraugiškomis šalimis“. Aktyvistai kviečiami „pokalbiams“ į FSB, reikalaujama ataskaitų apie jų veiklą. Iš tautinių mažumų faktiškai atimama teisė į saviorganizaciją.
Europos kultūros paveldo naikinimas
Pašnekovai pabrėžia, kad didelė dalis Europos paveldo yra palikta likimo valiai. „Vokiečių bažnyčios ir senosios kapinės apleistos. Kremliaus administracija nevykdo jokių jų apskaitos ir tvarkymo darbų“, – tvirtina V. Baltijskis. 2022 m. birželį Tilžėje (Sovetske) buvo demontuota atminimo lenta lietuvių filosofui ir rašytojui Vydūnui.
V. Petrovo teigimu, daugelis regiono gyventojų, ypač susijusių su lietuvių kultūra, bijo viešai pasisakyti.
„Prasidėjus karui žmonės ėmė bijoti. Net kaimynai gali „stebėti“. Tie, kurie turi lietuviškų šaknų, mieliau tyli. Lietuvių bendruomenių lyderiai arba išvyko, arba pasitraukė į šešėlį“, – pasakoja aktyvistas.
Kiek anksčiau buvęs Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės pirmininkas Sigitas Šamborskis, 20 metų gyvenęs Karaliaučiuje, interviu LRT radijui sakė, kad po „kelių areštų, dokumentų praradimo ir grėsmės būti įkalintam“ nusprendė apsigyventi Lietuvoje ir nustojo važinėti į Karaliaučių.
Gresianti 15 metų laisvės atėmimo bausmė buvo pagrindinė priežastis, privertusi ilgametį lietuvių bendruomenės narį ir pirmininką išvykti iš Rusijos.
„Už Rusijos diskreditavimą ar, jų nuomone, istorinės tiesos iškraipymą būčiau gavęs 15 metų. Būtų buvusi iškelta baudžiamoji byla. Be to, mūsų bendruomenė buvo priverstinai išregistruota rekomendavus teisminei kolegijai, o iš tikrųjų, žinoma, – Federalinei saugumo tarnybai. Po kelių areštų, ir po to, kai atėmė mano dokumentus, supratau, kad nebegaliu ten likti“, – sakė jis grįžęs į Lietuvą.
„Administracijos politikos tikslas – priversti gyventojus pamiršti bet kokį su Rusija nesusijusį istorinį paveldą“, – reziumuoja V. Baltijskis.
Neabejingųjų pasipriešinimas tęsiasi
Nepaisant politinio spaudimo, regiono aktyvistai ir toliau gina kultūrinę atmintį. Kai 2022 m. Tilžėje buvo nuimta bronzinė lenta, skirta lietuvių filosofui Vydūnui atminti, vietos gyventojai buvo priblokšti.
„2022 m. Tilžės gyventojai rinko parašus už filosofo Vydūno memorialinės lentos išsaugojimą, tačiau valdžia, prisidengusi formalia dingstimi, ją demontavo“, – sako V. Baltijskis.
Jis pažymi, kad regioniniai interneto leidiniai kritikavo valdžios institucijas už bandymą „ištrinti Lietuvos praeitį“. Daugiakultūrio maršruto kūrimo idėja buvo atmesta: „Valdžia teikia pirmenybę vienam „rusiškam“ naratyvui.“
Pašnekovas atkreipia dėmesį į aktyvistams kylančius pavojus, nes šiandien tokia veikla yra pakankamai rizikinga: lietuviško paveldo gynimas gali būti vertinamas kaip nelojalumas, o aktyvistams gali būti daromas spaudimas.
„Nepaisant to, vietos istorikai ir neabejingi piliečiai vis dar fiksuoja bendros praeities pėdsakus. Kai buvęs regiono administratorius Antonas Alichanovas leido priešais Lietuvos konsulatą pastatyti paminklą M. Muravjovui-Korikui, vietos gyventojai tai įvertino kaip nepagarbos kaimynų jausmams ir istorijai faktą“, – sako V. Baltijskis.
„Kremliaus siekis nuvertinti Lietuvos istoriją suteikia jai papildomos reikšmės. Priešingu atveju, kodėl jie stengtųsi ją diskredituoti? Visuomenė šiuo atžvilgiu nusiteikusi gana ironiškai. Mums Lietuva – tai pasieniečiai Kybartuose ir ant Karalienės Luizės tilto, tai turistinių kelionių prisiminimai ir pirmiausia mūsų draugai lietuviai. Nemanau, kad kas nors iš vietinių gyventojų nusižemintų cituodamas Kremliaus propagandą“, – reziumuoja pašnekovas.
