Su prezidentu susitikusi kandidatė į premjerus Inga Ruginienė palaiminimo, regis, negavo. Atvirkščiai – Gitanas Nausėda pageidavo susitikti dar kartą. Šįkart I. Ruginienė jau turėtų atsinešti ir būsimojo ministrų kabineto narių pavardes. Vos 8 mėnesiai praėjo po valdžios pokyčių, o naujausia bendrovės „Spinter“ apklausa skelbia, kad Ingrida Šimonytė vėl vertinama kaip tinkamiausia eiti premjerės pareigas. Interviu su 18-osios Vyriausybės vadove – „Savaitėje“.
– Ponia Ingrida, ar tai, kad ji, aš turiu galvoje ponią Ruginienę, turi giminių Rusijoje, yra kliūtis tapti premjere, jūsų požiūriu?
– Savaime pats giminių turėjimas, tai tiesiog yra faktas. Ta prasme, jeigu tu giminių turėjai, tai kažkaip negali padaryti taip, kad jų neturėtum. Bet man atrodo, kad didesne kliūtimi galėtų tapti tai, kad neaišku, iš tikrųjų, tai kaip ten su tomis giminėmis yra, kokio artumo ryšiai. Ir man atrodo, kad nuo pat pradžių pretendentė užėmė tokią poziciją neatskleisti visos tiesos. Ir kai tos tiesos neatskleidė, tai tada tų sąmokslo teorijų ar kitokių teorijų gali atsirasti net ir tokių, kurios neturi jokio pagrindo, bet tą pagrindą suteikia pats žmogus, nepaaiškindamas tų aplinkybių iki galo.
– Kita vertus, jūs tikrai puikiai žinote, kas laukia tokiose pareigose ir ar tų kelių mėnesių politikoje pakanka tokioms pareigoms, kaip premjerams, užimti? Tai yra, kiek Ruginienė gali būti savarankiška? Nes, kaip ji sakė: „Dirbsiu kartu su laikinuoju partijos pirmininku“, kuris irgi kol kas yra tik savivaldos lygio politikas.
– Čia jau yra kitas klausimas, nes, man atrodo, kiek stebiu šitą situaciją, tai tokiu baltu pavydu pavydžiu poniai Ruginienei savivertės. Nes nors žmonės sakydavo, kad man jos netrūksta, bet tikrai labai toli dar iki to, norėčiau tiek jos turėti. Bet nelabai aišku, iš tikrųjų, kaip atsitiko, kad 15 tūkstančių narių turinti partija negali pasiūlyti labiau patyrusio politiko, juoba kad, būnant ministru pirmininku, tai yra kelios tokios plotmės, kur ta patirtis yra reikalinga. Yra reikalinga praktinė patirtis buvimo politikoje, tai yra supratimo, kaip politika veikia. Galima sakyti, kad šiek tiek jo ponia Ruginienė turi, nes dalyvavo ir trišalėje taryboje, ir vadovavo profesinėms sąjungoms. Tai visada yra trišalio dialogo dalis, tai tarsi tose diskusijose nėra tokia jau visiška naujokė.
Bet vis dėlto ta politinė kasdienybė, politinė virtuvė, ji šiek tiek skiriasi nuo tokių formatų, kokie, matyt, yra poniai Ruginienei įprastesni. Kitas dalykas yra, kad valdžioje niekada nėra viena partija, kuri, kad ir kiek būtų maloni ir padėtų, visada yra koalicija. Ir koalicijoje dar yra ir veikimo lygmuo, kuris reikalauja, kad tu kažkaip sugebėtum sutelkti koaliciją tiems bendriems darbams. Paprastai to iš premjero yra tikimasi. Ir kiti dalykai – pačioje partijoje autoritetas, ir autoritetas tarp tų bendražygių, kurie turi tave paremti. Tai, man atrodo, kad dabar mes girdim labai daug gražių žodžių ir tokių komplimentų avansu, bet vis dėlto reikia įvertinti, kad ta patirtis, nežinau, ar jos kada nors būna per daug, o per mažai tai tikrai būna.
– Ar jūs šiuo atveju ir įžvelgtumėt tą trūkumą, kad maža patirtis gali ir pakišti koją? Bet, galbūt, iš kitos pusės tai yra tas jos lyginimas su Vilija Blinkevičiūte – čia yra jos stiprioji pusė?
– Žiūrėkite, ką reiškia toks lyginimas? Premjero reitingai... Aš čia girdėjau tokią absurdišką teoriją, kad ponia Ruginienė pasirinkta todėl, kad jos reitingai yra gražūs. Tai ponios Ruginienės reitingai dabar yra viena, ponios Ruginienės, jeigu ji pataps ministre pirmininke, reitingai bus visai kitas dalykas, nes tu ten nebegalėsi pasislėpti už V. Blinkevičiūtės, nebegalėsi niekam kažkaip argumentuoti, kad aš esu labai miela, maloni ir štai šiaip simpatiškas žmogus. Reikės kiekvieną dieną atsakinėti į milijoną klausimų.
Dalyje tų klausimų, kaip ten bežiūrėtum, ponia Ruginienė neturi jokio praktinio patyrimo, juk premjero darbas tai yra ne tik socialinė apsauga. Ir galbūt todėl ponia Blinkevičiūtė niekada ir nesiryžo tapti premjere, kadangi tai yra ir ekonomika, ir energetika, ir krašto apsauga, ir užsienio reikalai, kaip ten kam beatrodytų, ir susisiekimas, ir infrastruktūra, ir civilinė sauga, ir kas tiktai ne.
Ir mes gyvename tokioje realybėje, kad nėra „palauk“, tu negali pasakyti, kad „aš čia, žinot, dabar aiškinsiuos, man reikės kažką mokytis, aš turiu su kažkuo susipažinti.“ Ne, tu turi šiandien, čia ir dabar, dažniausiai atsakinėti, nes kitokie atsakymai netenkina. Net kai aš norėdavau atsakyti, kad man reikia šiek tiek pagalvoti, koks sprendimas konkrečiomis aplinkybėmis atrodytų pats išmintingiausias, ir tai ne visą laiką būdavo priimama kaip natūralus dalykas, kad reikia gal kartais šiek tiek ir stabtelt, ir pagalvoti. O čia tiesiog reikia dar ir intuicijos gana nemažos, (...) žmonės tą vadina patirtimi, kurią tu sukaupi tiesiog per daug metų dirbdamas valstybei, dirbdamas įvairiose pozicijose, spręsdamas įvairius klausimus, įvairaus spektro klausimus. O ponios Ruginienės patirtis, kaip bežiūrėtum, yra gana siaura.
Ji galbūt turi labai gilų išmanymą toje siauroje srityje, bet to gilaus išmanymo vienoje srityje nepakanka. Reikia pakankamai nemenko išmanymo daugelyje sričių, kurios yra svetimos. Tai tada čia ir užduodam sau klausimą – tai į kokią situaciją mes patenkame, jeigu ponia Ruginienė būtų patvirtinta? Ar tai reiškia, kad ji mokysis, o mes visi stebėsime tą mokymosi procesą be kažkokių aiškių rezultatų kitose srityse, kurios jai yra dar nepažįstamos, ar vis dėlto tą sritį kažkaip vairuos žmonės, kurių mes dabar nematome ir galbūt nepamatysime niekada rampų šviesoje? Ir tai, mano supratimu, yra dar pavojingesnė situacija, kadangi tarsi diktuotų, kad šitas pasirinkimas yra padarytas ne todėl, kad partijoje nėra patyrusių politikų, ne todėl, kad partijoje nėra kam užimti premjero pareigų, o todėl, kad tiesiog kažkam patogu nesimatyti pirmose linijose, bet spręsti dalykus pirmose linijose laikant simpatišką partijos veidą.
– Gal net galėtumėt įvardinti, kam tai gali rūpėti?
– Aš nenoriu spėlioti. Aš labai nemėgstu sąmokslo teorijų, labai nemėgstu jų klausyti, nemėgstu dar labiau jų kurti ir aš jų nekursiu. Bet vėlgi grįžtu prie to paties – vis dėlto, tai yra didžiulė, didžiausia Lietuvos partija, ne vienas patyręs politikas ir, kaip ten bebūtų, taip, turbūt nėra žmogaus – netgi ne tai kad politiko, žmogaus, kurio praeityje ar net ir dabartyje nerastum jokio klausimo, kurį galima būtų tam žmogui užduoti. Bet tikrai aš netikiu, kad nėra politikų, kurie negali į tuos klausimus keliamus atsakyti. Ir atsakę į tuos klausimus, tiesiog judėti pirmyn. Tai šitas sprendimas atrodo truputėlį tokia pati apgaulė, kaip ir socialdemokratų partijos rinkimų kampanija, kai ponia Blinkevičiūtė buvo pasiūlyta kaip neva būsima premjerė, rinkėjų pasirinkta už tai, rinkėjų išrinkta ir galiausiai ta premjere netapusi. Tai dabar galbūt ponia Ruginienė ir bus patvirtinta premjere, bet ar ji tikrai bus premjerė, čia labai didelis klausimas.
– Ir dar turbūt vienas įdomus klausimas yra: ar išliks koalicijoje „Nemuno aušra“, kurios buvimą koalicijoje klaida vadino ir prezidentas? Kaip jūs manote, ar jis tebebus nuoseklus ir dabar jau sustabdys šitos partijos valdymą? Nes, kitu atveju, Remigijus Žemaitaitis paskelbė, kad keis nepartinius ministrus į savo partinius.
– Man atrodo, čia mes ir pamatysime, kiek yra leidžiama ponui Žemaitaičiui, taip pasakysiu, bujoti. Nes kai buvo sudaroma koalicija praėjusių metų pabaigoje, tai prezidentas, išreiškęs savo negatyvią nuostatą, negatyvią nuomonę, kažkaip vis dėlto tai balansavo, neleisdamas paskirti partijai priklausančių ministrų.
Tai jeigu dabar ir koalicija išliks ta pati, ir dar ponas Žemaitaitis po visų šitų kelių mėnesių patirties ir matymo, kaip yra sprendžiami klausimai ir kokios yra vertybės, dar galės paskirti savo partijai priklausančius ministrus – partijai, dėl kurios finansavimo yra pradėtas tyrimas, nes yra labai konkretūs klausimai užduoti, kaip buvo sukauptas kapitalas kampanijai finansuoti. Tai, sakyčiau, aš turbūt jau nesu tas žmogus, kuris iš G. Nausėdos tikisi kokio nors nuoseklumo, bet būčiau tikrai labai maloniai nustebinta, jeigu prezidentas vis dėlto prisimintų tai, ką yra sakęs, ir panaudotų šitą kaitą taip pat, kaip ir galimybę keisti koalicijos sudėtį, ar reikalauti, tiksliau sakant, koalicijos sudėties pasikeitimo, nes tai, kad koalicija jaučiasi įsipatoginusi, yra viena, bet, man atrodo, pasekmės šitos koalicijos, kaina šitos koalicijos jau ne kartą buvo Lietuvos, jos žmonių, visuomenės ir reputacijos pavidalu sumokėta.
– Ir labai trumpai, ar jūsų balsą Inga Ruginienė gaus balsuojant Seime?
– Žiūrėkit, yra keletas būdų, kaip gali žmogų paremti. Nes ir mane, kai tvirtino, tai aš negaliu pasakyti, kad socialdemokratai balsavo už mano kandidatūrą, bet buvo vienas kitas socialdemokratas, kuris netrukdė mano kandidatūrą patvirtinti. Todėl, kad tuo metu buvo kovidas ir dalyvavimas posėdžiuose atrodė visaip. Tai čia turbūt, kad yra labai daug „jeigu“, nes be klausimų pačiai poniai Ruginienei, kaip žmogui, kuris pretenduoja į pareigas, kurias aš esu ėjusi ir žinau, kokios tai yra pareigos, ko iš žmogaus reikalaujama ir su kuo ponia Ruginienė susidurtų, tai su visa savo simpatija ambicingom, drąsiom ir ryžtingom moterim, aš turiu savo rezervacijų.
Bet, man atrodo, didžiausias klausimas čia vis dėlto yra vertybinis. Ir tie atsakymai, jie niekur nenuskambėjo. Jie niekur nenuskambėjo konkrečiai apie tai, kaip atrodys koalicija, apie tai, kokia yra pretendentės į premjerus pozicija Lietuvos saugumo ir, pirmiausia, Ukrainos pergalės klausimu. Ir, manau, tai yra dalykai, nuo kurių labai daug kas priklauso. Ir aš tikrai tikiu, kad poniai Ruginienei užteks išminties visas šitas abejones išsklaidyti. Bet jeigu tos abejonės nebus išsklaidytos, tai tada daug motyvų palaikyti kandidatūrą, net ir mandagiai nebalsuojant prieš, turbūt nebus.
