1956-aisiais Maskvoje atsiradus universaliems, tačiau visų pirma ledo rituliui skirtiems Lužnikų sporto rūmams, tokie objektai pradėjo sparčiai kilti ir kituose Sovietų Sąjungos miestuose.
Lietuviškųjų Sporto rūmų istorija prasidėjo 1960-aisiais. Pastatas projektuotas šalia stadiono, pagrindinį fasadą atgręžiant į upę ir miesto centrą. Lenktas bei dinamiškas siluetas atspindi XX a. 6–7 dešimtmečių architektūros dvasią.
„Jeigu vaikščiosite aplinkui, galite pastebėti, kad ta architektūra tarsi rūsti – matosi gryna medžiaga – betonas, tinkas (kai šiandien turime daug stiklinių paviršių, tai tarsi kontrastas). Tuo metu tokia architektūra buvo vadinama brutualistine. Tai yra toks stilistinis terminas, ne todėl, kad ji butualiai įžengė į aplinką (nors kartais ir taip būdavo), bet dėl savo estetikos. Lietuvoje tokios stilistikos pavyzdžių mes neturime labai daug“, – pasakoja architektūrologas doc. dr. Vaidas Petrulis.
Pasak architektūrologo, ryškiausi tokios stilistikos pavyzdžiai – Vilniaus sporto rūmai ir IX forto memorialinis kompleksas. Rūmų architektūroje ne mažiau svarbus ir interjeras.
Pasižvalgyti po Sporto rūmus galite žiūrėdami reportažą.
