Kad audimas – nebeaktualus menas, kartais sušmėžuojantis nebent muziejuose, bando paneigti menininkė Rasma Noreikytė. Itin lėtas raštų ir simbolių gimimas senovinėse staklėse jai – ir gyvenimo būdas, ir prisilietimas prie praeities.
Kaune įsikūrusi tekstilininkė R. Noreikytė darbo valandų dažniausiai neskaičiuoja. Kaip pati sako, jos kūriniai gimsta itin lėtoje meditacijoje – standartiniame daugiabučio bute, kone visą kambarį užimančiose audimo staklėse.
„Kad audimas eitų sklandžiai – tu turi labai daug sustyguoti – kaip dirigentas orkestre. Yra labai daug elementų, kuriuos jis turi apimti ir girdėti. Tada, kai tu juos suderini, tada eina labai sklandžiai. Taip pat ir audime – turi suderinti metimo siūlus, tu turi suderinti ataudo siūlus, savo metimą, savo nuotaiką, turi prisijaukinti jį“, – aiškina menininkė.
Į sparčiai nykstantį audimo meną pasinėrusi kūrėja rankdarbių ilgai nemėgo. Stakles ji prisijaukino paauglystėje močiutės atvesta į Kalesinskų aukštesniąją liaudies amatų mokyklą, bet kad tai jos kelias patikėjo tik po dešimtmečio, studijuodama Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete.
Apie tai – Giedrės Baltrušytės pasakojime.
