captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Nacionalinė paieškų tarnyba”

Laidos vedėja Palmira Galkontaitė.
Laidos vedėja Palmira Galkontaitė.

Pradėsime nuo moters, kuri šį vakarą tikisi nebent stebuklo. Eleonora ieško tos, apie kurią žino tik iš nuogirdų. Seniai visa tai vyko. Pati buvo vos dešimties ar kiek vyresnė, kai netikėtai, labai jauna mirė jos pusseserė. Prisimena, kaip per laidotuvės giminės užjaučiamai lingavo galvas ir gailėjosi be mamos likusios jos dukrelės, dar ne ką tesuvokiančios, vis kalbinančios mamytę keltis...

Nuo to laiko praėjo maždaug penkiasdešimt metų, regis viskas turėjo pasimiršti. Bet pasikartojantys, keisti sapnai, kurstė Eleonoros nerimą – kur šiandien  jos mirusios pusseserės dukrelė? Gal jai šiandien reikia artimųjų pagalbos?

Skaudi ir tiesiog sukrečianti kita šio vakaro istorija. Ir vėl tremtys. Išskyrusios, sudarkiusios, sujaukusios ne vienos šeimos gyvenimą. Ankstyvoje vaikystėje pažeistas kiekvienam iš mūsų svarbus kraujo apytakos ratas palieka gilų įspaudą ir nenuostabu, kad anaiptol ne visiems, tai patyrusiems,  broliams ir seserims, tėvams ir vaikams, pavyksta išsaugoti meilę ir artumą vieno kitam. 

Tokias mintis sukelia ir šios šeimos istorija. Atkeliavusi pas mus penkis tūkstančius kilometrų, iš tolimojo Irkutsko. Atkeliavusi tam, kad po ilgų ilgiausių nesimatymo metų susitiktų du artimiausieji – brolis ir sesuo. Kiekvienas atkentėjęs savus gyvenimo kirčius. Bent taip turėtų būti.  Tačiau realybė dažniausiai griauna visus išankstinius scenarijus.

Trečioji vakaro istorija į mūsų, laidos rengėjų, akiratį pateko bene pirmaisiais laidos gyvavimo metais, kaip sakome, dar Atleisk (taip vadinosi mūsų laida) laikais. Kuomet dar mums patiems viskas buvo nauja, kai dar stigo patirties ir gebėjimo sekti klaidžiais mūsų dalyvių gyvenimo vingiais.

Jadzė, pagrindinė šių paieškų dalyvė, tąsyk ieškojo savo artimųjų: biologinės mamos ir galimai kitų jos pagimdytų vaikų, vadinasi savo brolių ar seserų. Deja, apie to paties kraujo artimuosius nežinojo nieko: nei vardų, nei pavardžių, nei gimimo metų.

Nuo to, pirmojo, Jadzės paieškų prašymo praėjo bemaž dvidešimt metų. Ko regis dar galėjo tikėtis? Kuo galėjo maitinti viltis, kada nors pagaliau pažinti artimuosius? Iki šio vakaro. Kai mums paskambinus, apstulbo ir tegalėjo ištarti: nė nežinau, ar šaukti, ar verki, ar juoktis?

Nacionalinė paieškų tarnyba,

Šeštadienį, 18.30 val.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Anonsai

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...