Likimai

Laidoje girdėsite: „Vėl leisiu sau samprotauti apie Prancūzijos muzikos būklę baigiantis XIX amžiui. Kai dairaisi į amžių grandinę, nejučia žvilgsnis nukrypsta į kokio amžiaus ar šimtmečio pabaigą, pradžią, sandūrą. Gal ir galima teigti, kad viena tauta yra muzikalesnė, kita nelabai. Tačiau muzikalumo tautiniai skirtumai ne kas kita kaip chronologiniai skirtumai. Tai yra, viena ar kita tauta, nacija, o gal rasė atrodo mene įspūdingai, kita tuo pat metu ribotai, bet tai priklauso nuo to į kurį istorinį tarpsnį metame savo žvilgsnį, pavyzdžiui Anglija. Anglija išties buvo muzikali tauta iki 1688-ųjų metų revoliucijos, tai yra valstybinio perversmo. Kai madas pradėjo diktuoti puritonai, kai žlugo garsusis anglijos teatras, kai 1695-ais metais mirė jų didysis dainius Perselis. Ir štai originali anglijos muzika nutilo 200-ams metų. Prancūzija išliko muzikali dar nuo XIV amžiaus trubadūrų iki XIX amžiaus. Nors tuo pat metu kažkas atkakliai kartojo, kad prancūzai ne muzikalūs iš prigimties, tačiau jeigu susiaurintume istorinius tarpsnius, tai drąsiai galima sakyti, kad 1840-ųjų metų Prancūzijos muzikinis karštis akivaizdžiai atvėso, o antrosios imperijos metu nuo 1852-ųjų iki 1870-ųjų ir suvis jį pakeitė apatija. Berliozas dėl to žiauriai kentėjo, galima sakyti jis numirė uždusęs nuo visuotinio abejingumo. Tai buvo metas kai operoje viešpatavo Mejerberas, ir tik opera ar operetė domino Prancūziją”.