
Visi turime vardą, kartais – kelis. Žmonėms visuomet svarbus ne tik pirmasis vardas, kurį gauni atėjęs į šį pasaulį, dar svarbesnis – antrasis. Tas, kurį sunkiai dirbdamas susikuri pats, kurį žmonės pažįsta ir vertina, dažnai pirmojo net ir nežinodami. Neretai nešiojame pavardę, kuri nuo protėvių turėto amato prilipusi. Kodėl kaminkrėčiai iki šiol laikomi laimę nešančiais vestuvių talismanais? Kodėl senovėje žmogaus gyvenimas prasidėdavo ir baigdavosi pirtyje? Ką anuomet žmogui reiškė barzda ir kaip šiandien gyvuoja barzdaskučiai? LRT KLASIKOS laidoje „Amato meistras“ pažinsime savo profesijos žinovus, atskleisdami herojaus portretą, pasidomėsime ir to amato skirtingų pasaulio šalių tradicijomis, pasinersime į tautinio paveldo, pasaulio kultūros istoriją, sužinosime fotoaparato ar patefono atsiradimo istorijas. Laida „Amato meistras“ transliuojama antradieniais 10.05 val. per LRT KLASIKĄ, vedėjas – Vilius Rekevičius.
2026-07-07 07:05
2026-06-30 07:05
2026-06-23 07:05
2026-06-16 07:00
2026-06-02 07:05
Kokie amatai seniau buvo šilinių dzūkų kaime
Viduramžiais, beje, tai mes dabar juos taip vadìname, seniau žmonės vadindavo „Modernitat“ – suprask, moderniais laikais, pakeitusiais senovės Romos imperijos laikus, taigi anuomet galiojo paprotys, kad į miestą pabėgęs baudžiauninkas tapdavo laisvas, jei mieste išgyvenęs metus ir vieną dieną. 1907 metais Vìlniuje veikė 261 fabrikas. Juose 4 200 darbininkų pagamindavo prekių už 6,5 milijono tuometinių rublių. O kaip buvo kaime pasakoja etnografė, pedagogė, tautodailininkė, Onutė Drobelienė.
Ji užrašė senųjų dzūkų prisiminimus apie žvakių gamybą bei kitus amatus. „Niekas nesakė, – tave mokau amato austi. Suėjo 12 metų, tave pasodino stovuosna ir mink pakoję. Dar kojom nepasieki, o turi austi. Pradėdavai kraitį krauti“, – pasakoja etnografė.
Ved. Vilius Rekevičius
Kitos nuorodos: