Už Vilniaus

„Ne, visiškai nebijau senatvės. Darbas su senais žmonėmis žavus tuo, kad suvoki, jog ta senatvė tiesiog yra gyvenimo tarpsnis popieriuje“, – sako 39-erių socialinė darbuotoja Simona Milunienė, kuri su Šiaulių miesto savivaldybės Globos namuose gyvenančiais senjorais dirba jau beveik 10 metų.

„Yra toks labai geras senas posakis – kur yra moteris, ten visada bus intrigų. Mūsų bendruomenėje mažoji dalis yra vyrų. Jeigu kuri nors moteris nusižiūri, įsimyli vieną vyrą, tai kartais vyksta širdies dramos“, – šypsosi.

Nors dalis vyresnio amžiaus žmonių daro viską, kad tik nepatektų į globos namus, Simona atkreipia dėmesį į kitą medalio pusę – kai kurių senjorų gyvenimo sąlygos namie tokios blogos, kad džiaugiasi, jog jie pagaliau pateko į globos namus.

„Atsitinka taip, kad pas mus atvykę žmonės pirmosiomis dienomis niekaip negali priprasti, kas tai yra tualetas, kas tai yra šiltas vanduo arba tiesiog iš krano bėgantis vanduo. Šokas kartais žmogų ištinka, kai jis suvokia, kad dienos metu net keletą kartų galės valgyti šiltą maistą, ir tas keletą kartų jam yra kaip kažkoks stebuklas, nes duonos kepalas, ten kažkokios pigiausios dešros gabalėlis kai kuriems iš jų būdavo savaitės meniu. Tenka mokyti žmogų apsikabinti. Pirmus kartus apsikabinus, žinokit, bėgdavo kaip nuplikytas gyvulys. Jam būdavo visiškai svetimas žmogaus artumas, rūpestis“, – pasakoja Simona.

Ved. Edvardas Kubilius.