Homo cultus. Istoriko teritorija
„Istoriko teritorijoje“ galima susitikti su išskirtinėmis asmenybėmis, kurios rašo, piešia, groja, filmuoja, kuruoja parodas ir tuo pačiu įdomiai mąsto apie XXI amžiaus žmogaus santykį su praeitimi, istorija ir atmintimi. „Istoriko teritorija“ yra erdvė, kurioje kalbasi ne vien mokslininkai, bet patys įvairiausi žmonės, kuriems rūpi esminiai klausimai. Laida transliuojama trečiadieniais 15.05 val.
Istorija apie įspūdingą karjerą sukūrusią lietuvę iš Brazavės
2026-04-22 12:05
Kuo ypatingas vaikų auginimas vienkiemyje?
2026-04-15 12:05
Pirmoji MTV karta: kaip vaikinukai iš Vilniaus įtikino, kad roko muzikoje yra šviesos?
2026-04-08 12:05
Maisto kortelės, lito išėmimas ir prekių stygius: kaip sovietai žudė lietuvių verslumą
2026-04-01 12:05
Modernaus šokio ritmu: Danutės Nasvytytės kūrybinė biografija
2026-03-25 13:05
Kuo keliautojas skiriasi nuo turisto?
2026-03-18 13:05
Kodėl XXI amžiaus žmonėms reikia pasakų?
2026-03-11 13:05
Ar šiuolaikinis žmogus iš tiesų amžėja kitaip?
2026-03-04 13:05
Ugnis ir tikėjimas: laiko ženklai operoje
2026-02-25 13:05
Imanuelis Kantas ir mes sustingusio laiko burbule
2026-02-18 13:05
Teisės ir istorijos sampynos
Kaip yra susijusi istorija ir teisė?
Anot žymaus prancūzų istoriko Henry Rousso, praeities tyrinėtojai mąstydami apie blogio raišką istorijoje neturėtų atlikti prokurorų, advokatų ar teisėjų vaidmens. Istorikai, H.Rousso nuomone, visų pirma privalo mėginti suprasti, ką teko patirti Aušvico koncentracijos stovykloje įkalintiems žmonėms. Tuo pat metu praeities tyrinėtojai privalo perprasti bei paaiškinti, kas lėmė šioje koncentracijos stovykloje dirbusiųjų komendantų, prižiūrėtojų, medikų, budelių etc. elgesį. O kokį tikslą, mąstydami apie XX a. istoriją, visų pirma sau kelia teisininkai? Kokią prasmę jie įdeda į žodžius „atstatyti istorinį teisingumą“?
2024 m. kovo 25 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje buvo pristatyta doc. dr. Dovilės Sagatienės atlikto tyrimo ataskaita „Istorinės atminties teisinis reguliavimas Baltijos valstybėse“. Ką atskleidė pastarasis tyrimas? Kokius etapus galima būtų išskirti Baltijos šalių istorinės atminties reguliavimo procese Nepriklausomybės epochoje? Ar tarp Latvijos, Estijos ir Lietuvos sukurtų įstatymų, reguliuojančių su istorine atmintimi susijusius reiškinius bei procesus, galima būtų įžvelgti kokių nors esmingesnių skirtumų?
Kiek Baltijos valstybių istorinės atminties įstatymai atitinka Europos žodžio laisvės standartus?
Tyrimas baigiamas keturiomis politikos įgyvendinimo rekomendacijomis. Pirmoji skamba taip: „Gerinti dvejopų istorinės atminties įstatymų saugumo pažadų supratimą”. Kaip šį teiginį reikėtų suprasti? Antroji rekomendacija: „Skatinti tyrinėjimus, savirefleksiją ir atviras diskusijas tiek apie sovietų okupacijos laikotarpį, tiek apie nacių okupacijos laikotarpį“. Kokio pobūdžio diskusijų mums trūksta?
Trečioji ir ketvirtoji rekomendacijos kalba taip pat apie labai aktualius dalykus: tolesnes Baltijos šalių ir žydų pastangas žengti susitaikymo link (rekomendacija skiriama visų pirma Latvijai ir Lietuvai) bei poreikį Estijai bei Latvijai skatinti savąjį istorijos supratimą rusakalbių bendruomenėse. Taigi, reikia ne tik tam tikrus dalykus teisiškai reglamentuoti, drausti, bausti, bet ir ieškoti bendro supratimo bei santarvės?
Istorikai, kalbant apie teisinį istorinės atminties reguliavimą arba kietą atminties politiką iš principo laikosi nuomonės „mažiau yra daugiau“. O kokią formulę šiuo atveju naudoja teisininkai?
Pokalbis su teisininke, teisės istorike, atminties studijų eksperte doc. dr. Dovile Sagatiene.
Ved. Aurimas Švedas
(E. Paulausko nuotr.)
Susiję žanrai
Kitos nuorodos: