Performansas

1988-aisiais susikūręs, vos trejus metus gyvavęs „Šėpos“ teatras šiandien atgimė nauja forma. „Šėpa“ – tai lėlių teatras, kurį subūrė tuometinis pirmo kurso studentas, režisierius Gintaras Varnas. Sukūręs vos du spektaklius, šis teatras įėjo į istoriją kaip tautos žadintojas, aštri, provokatyvi, dažnai akiplėšiška ir dėl to žiūrovų itin mylima politinė satyra, leidusi juoktis iš tuometinio režimo ir tokių politikų kaip Gorbačiovas, Stalinas, Leninas, Hitleris, taip pat lietuvių Landsbergio, Brazausko ar Prunskienės. Po daugiau nei trijų dešimtmečių Gintaras Varnas sukūrė 21-ojo amžiaus „Šėpos“ teatrą, Jaunimo teatre pastatė apie dabartinę Rusiją ir Putiną kalbantį politinės satyros spektaklį „Ūbas caras“. Ar vertinga šiandien, nepriklausomoje Lietuvoje, atgaivinti „Šėpos“ teatrą, kuris anuomet nugalėjo cenzūrą ir savicenzūrą? Kodėl praėjusio laiko „Šėpa“ buvo vilties, o šiandienos – nevilties teatras? „Šėpos“ teatro laikus prisimena ir apie politinės satyros sugrąžinimą į Lietuvos teatrą svarsto režisierius Gintaras Varnas, „Šėpos“ aktoriai Algirdas Dainavičius ir Rimantė Valiukaitė, lėlių teatro režisierius ir dailininkas Rimas Driežis, spektaklyje „Ūbas caras“ vaidmenis sukūrę Vytautas Anužis ir Matas Sigliukas.

Ved. Indrė Kaminckaitė