Už Vilniaus

„Ypač vasarą. Pasidarau sau kavos iš ryto, išeinu į pavėsinę. Nu, Dieve, taip ramu, taip gera, taip gražu, čia ta saulė… Man atrodo, kad iš to ir susideda gyvenimas. Iš mažų dalykėlių“, – sako Regina Janickienė, Širvintų rajono Kiauklių kaimelio gyventoja.

Reginai – vos 64-eri, bet ji pensijoje jau beveik 10 metų. Į išankstinę pensiją išėjo, nes reikėjo slaugyti sunkiai sergantį vyrą, kuris anapilin iškeliavo prieš trejus metus.

„Paskutiniai metai, tai jo… Ir pakelt, ir aprengt, ir numaudyt, ir pavalgydint reikėjo. Tarsi toks labai artimas ryšys atsirado ir staiga to žmogaus netenki. Taip, dabar skausmas jau nebe tas, bet jis retkarčiais sugrįžta“, – atvirauja.

Regina 40 metų dirbo pradinių klasių mokytoja ir šį darbą labai mylėjo.

„Taigi su vaikais nėra tos pačios dienos! Vis kažkas naujo ištinka, atsitinka. Man patiko. Man tikrai labai patiko. Tik tiek supratau, kad vis tik su vaikais, ypač pradinukais, turi dirbti jauni žmonės“, – svarsto.

Nors turi dvi dukras, kurios irgi mokytojos, Regina šiandien gyvena viena. Pensijos gauna vos kiek daugiau nei 500 eurų ir, jei ne dukros, vargiai galą su galu sudurtų.

„Jeigu į kokį teatrą, tai, žinokit, tokia šventė būna. Ir gan reta. Bet, matyt, esu iš tų žmonių, kad gyvenu, išsidėstau tą, ką turiu, ir tiek“, – aiškina.

Regina sako – dar ir dirbti visai norėtų, bet pati nevairuoja, o kitiems našta būti irgi nenori.

„Jeigu mieste kur gyvenčiau, į kokią gamyklėlę nueiti, kokių ten dėžių klijuoti ar dar kažką nesudėtingo turbūt galėčiau“, – pasakoja 64-erių buvusi mokytoja Regina Janickienė.

Ved. Edvardas Kubilius