Homo cultus. Iš balkono

Eglė Vertelkaitė tyrinėja atmintį ir ieško naujų jos saugojimo ir sklaidos būdų. Pasitelkusi fotografiją, koliažą, objektus ir judančius vaizdus ji kuria tėvo atminimui skirtą instaliaciją „Briedžių sala“ galerijoje „Kairė-dešinė“. „Briedžių sala“ yra ir tikras geografinis pavadinimas, ir menama vieta, susikuriama vaizduotėje seneliams ir tėvams pasakojant apie tėviškę, kurios nebėra. Lietuvą okupavę sovietai naikino ne tik

vietos gyventojus, bet ir pavadinimus – trynė atmintį, per kurią užmezgamas ryšys su žeme ir

praeitimi. Juos pakeitė ideologizuotos abstrakcijos – TAIKA, ATEITIS, TĖVYNĖ, ŠVYTURYS, LAISVĖ. Žemėlapį padengė svetimų herojų – Lenino, Černiachovskio, Melnikaitės, Dzeržinskio vardais pavadinti miestai, rajonai, kolūkiai.

Menininkės Eglės Vertelkaitės tėvas buvo inžinierius-hidrotechnikas ir žinojo visus Lietuvos

ežerus, ežerėlius, tvenkinius, kūdras, upes ir upelius, net kanalus, vaizdavo juos savo braižomuose žemėlapiuose, surasdavo ir „valdiškuose“, kuriuose visa Lietuva buvo suskirstyta į 44 rajonus. O laisvalaikiu kurdavo kryžiažodžius, kur griežtose konstrukcijose susikabindavo literatūriniai, istoriniai, geografiniai vardai, asmeninės patirtys ir laikmečio aktualijos. Pokalbis su menininke apie atminties performatyvumą.

Vedėja menotyrininkė Laima Kreivytė.