Draugystė veža
Tai laida apie ribų plėtimą, svajonių siekimą ir jų išsipildymą. Laida žmonėms, nesusidūrusiems su negalia, parodanti, kad kiekvienas turime svajones ir galime jas išpildyti, net jeigu iš pirmo žvilgsnio tai atrodytų neįmanoma. Laidoje susitiks ir savo asmenine patirtimi bei išgyvenimais dalinsis fizinius ir emocinius sunkumus patyrę ar įgiję, su jais susigyvenę ir drąsiai gyvenantys, svajonių išsipildymo siekiantys ir savo pavyzdžiu motyvuojantys aplinkinius pašnekovai su negalia. Laida transliuojama šeštadieniais 14.30 val.
„Viskas prasidėjo nuo nemigos“: Vesta pasidalijo pogimdyminės depresijos patirtimi
2026-05-09 13:27
Apie motinystę, netelpančią į jokius standartus
2026-05-02 13:30
Toma Razmislavičiūtė: „Kaip man susigrąžinti savo karūną?“
2026-04-25 13:30
Vienos istorijos galia: kaip knygos keičia mūsų požiūrį
2026-04-18 13:30
Bipolinis sutrikimas: kas atsiveria už diagnozės?
2026-04-11 13:30
Barbių kolekcionierė Rūta: „Jei egzistuoji lėlių pasaulyje, reiškia - tu esi“
2026-04-04 13:30
Kunigas Gabrielius Satkauskas: „Būkime Velykų žmonėmis“
2026-03-28 14:31
Skirtingos kojinės – vienas pasaulis
2026-03-21 14:30
Jei sistema neveikia sunkiausiems – ar ji iš tiesų veikia?
2026-03-14 14:30
Projektas „Mes taip nesitarėm“ tapo istoriniu
2026-03-07 14:30
Draugystė veža. Ką saugoti – visuomenę ar save?
Kiekviena istorija unikali, kartais - ypač skaudi ir sudėtinga. Jautrus, atviras, tačiau tikrai nelengvas pokalbis laidoje, skirtoje Pasaulinei psichikos sveikatos dienai pažymėti. Psichikos sveikatos ambasadorių iniciatyvos „Žvelk giliau“ koordinatorė, Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ narė, dramos terapeutė, mama Kristina Radžvilaitė ir Didžiojoje Britanijoje gyvenanti Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė – dailininkė, iliustruotoja, mama –jautriai pasakoja apie negalią turinčių tėvų nelengvą kasdienybę ir tai, kas padeda išlikti sudėtingose situacijose.
Šiuo metu Lietuvoje jau tikrai nemažai kalbama apie tai, kaip svarbu laiku pastebėti autizmo bruožus, laiku suteikti pagalbą tiek vaikui, tiek šeimai. Tačiau ar užtenka rūpesčio tomis šeimomis, kurios rūpinasi jau paaugusiais paaugliais ar dar vyresniais vaikais, kur, tikėtina, tėvai labai pavargę ir nusivylę? Ar ir kaip galėtume daugiau atskleisti, kaip gyvena, ką kartais patiria šeimos, kuriose prižiūrimas sudėtingo elgesio, negalią turintis vyresnis vaikas, paauglys ar jau suaugęs žmogus. O gal vis dėlto turime saugoti visuomenę ir apie tai nekalbėti?
Ved. Žydrė Gedrimaitė.
Susiję žanrai
Kitos nuorodos: