Draugystė veža

„Kaip tu dar neišprotėjai?“ – dažnas aplinkinių klausimas mamoms, auginančioms autistiškus vaikus. Kai vaikas neturi jokio intelekto sutrikimo, logiškai mąsto, sklandžiai kalba, išoriškai nesimato jokio kitoniškumo, aplinkiniams atrodo, kad problemas kelia mama. Kai net specialistai niekuo negali padėti, tenka pasikliauti mamos intuicija bei didele meile ir mėginti atrasti būdus, kaip padėti gyventi savo vaikui. Ir visai nesvarbūs tampa vaiko pasiekimai, rezultatai, svarbiausia – jo gera savijauta.

„Supratau, kad turiu pasirinkti, ar kovosiu su vaiku, ar kovosiu už savo vaiką“, – sako autistiško sūnaus mama, rokiškietė Ina Bukauskienė. „Man nesvarbu, ką apie mane ar mūsų šeimą galvoja kiti, man svarbiausia – gera vaikų savijauta“, – antrina panevėžietė Asta Petrauskienė, auginanti 3 vaikus, iš kurių vienam vaikystėje nustatytas autizmas, o dvidešimtmetė dukra tik dabar suprato, kad ji priima pasaulį kitaip nei aplinkiniai, ir būtent dėl šios priežasties ją kankina gili depresija ir kiti sudėtingi negalavimai.

Ved. Žydrė Gedrimaitė