Homo cultus. Istoriko teritorija
„Istoriko teritorijoje“ galima susitikti su išskirtinėmis asmenybėmis, kurios rašo, piešia, groja, filmuoja, kuruoja parodas ir tuo pačiu įdomiai mąsto apie XXI amžiaus žmogaus santykį su praeitimi, istorija ir atmintimi. „Istoriko teritorija“ yra erdvė, kurioje kalbasi ne vien mokslininkai, bet patys įvairiausi žmonės, kuriems rūpi esminiai klausimai. Laida transliuojama trečiadieniais 15.05 val.
Kaip charkiviečiai kūrė pasaulinę fotografiją, įkvėptą Luckaus ir „Pink Floyd“
2026-05-13 12:05
Lūžio kartos režisierius Stonys: filmavau avytę, kai aplink vyko didžiuliai dalykai
2026-05-06 12:05
Istorija apie įspūdingą karjerą sukūrusią lietuvę iš Brazavės
2026-04-22 12:05
Kuo ypatingas vaikų auginimas vienkiemyje?
2026-04-15 12:05
Pirmoji MTV karta: kaip vaikinukai iš Vilniaus įtikino, kad roko muzikoje yra šviesos?
2026-04-08 12:05
Maisto kortelės, lito išėmimas ir prekių stygius: kaip sovietai žudė lietuvių verslumą
2026-04-01 12:05
Modernaus šokio ritmu: Danutės Nasvytytės kūrybinė biografija
2026-03-25 13:05
Kuo keliautojas skiriasi nuo turisto?
2026-03-18 13:05
Kodėl XXI amžiaus žmonėms reikia pasakų?
2026-03-11 13:05
Ar šiuolaikinis žmogus iš tiesų amžėja kitaip?
2026-03-04 13:05
Homo cultus. Istoriko teritorija. Meninis kanonas ir abrakadabra
Kaip menininkų bendruomenė nustato kas yra ir kas nėra „kanonas“ ir kaip tam tikri menininkai bei jų darbai patenka į „marginalijų“ zoną? Kokiomis aplinkybėmis marginalija gali tapti savo priešingybe – kanoniniu kūriniu? Kokį vaidmenį šiame virsmo procese gali atlikti menotyrininkai ir parodų kuratoriai?
Kaip reikėtų apibūdinti ką tik pasirodžiusią knygą „Abrakadabra: Antano Martinaičio & Co mimikrijos, psichodelikos iš L. Drazdauskaitės rinkinio“?
Šioje knygoje pateikiami piešiniai, įvairaus formato, kai kada eskiziški, fragmentiški, neišbaigti kūriniai gimė dviems bičiuliams tapytojams Antanui Martinaičiui ir Ričardui Povilui Vaitiekūnui vėlyvajame sovietmetyje žaidžiant ir improvizuojant Kauno keturmetėje dailės mokykloje. Vėliau prie Antano Martinaičio žaidimų prisidėjo Edmundas Saladžius. Šių kolegų nupieštus piešinius daugybę metų rinko jų kolegė dailininkė Laima Drazdauskaitė.
Kaip reikėtų nusakyti kolektyvinių piešinių žanrą? Ką reiškia žodžiai, jog šie piešiniai yra atlikti „melanžine maniera“? Kaip suprasti teiginį, esą L. Drazdauskaitės kolekcijoje esantys piešiniai „atsiskleidžia kaip mąstymo būdas“?
Ar knygą „Abrakadabra...“ galima panaudoti kaip sovietmečio istorijos šaltinį pasakojantį apie specifinę epochą, sovietmečio visuomenę ir joje gyvenusius menininkus?
Pokalbis su menotyrininke doc. dr. Ramute Rachlevičiūte, ką tik pristačiusia knygą „Abrakadabra: Antano Martinaičio & Co mimikrijos, psichodelikos iš L. Drazdauskaitės rinkinio“.
Ved. Aurimas Švedas
Susiję žanrai
Kitos nuorodos: