Mažoji studija. Kultūra ir religija

Vaikščiojanti meilė, mūsų širdžių monsinjoras, antrasis Vaižgantas, atstumtųjų Prometėjas, aukštųjų idealų riteris, toks vienintelis... Ir dar, ir dar, ir dar. Tai vis apie monsinjorą Kazimierą Vasiliauską. Susidėliotų normali litanija, lyg šventajam. Kažkada atrodė persistengta, per daug nusaldinta. Ir pats kunigas, kiek galėdamas, kratėsi gėlių ir aplodismentų, o klausiamas apie savo populiarumo priežastis, sakydavo: „Ačiū Dievui, yra ir tų, kuriems aš nepatinku.“

Šiandien jau visai kitaip skaitosi monsinjorui skirtos monografijos, storas atsiminimų tomas, kitaip žiūrisi keli jo garbei susukti filmai. Ir apskritai, keičiantis pasaulio ir Bažnyčios kontekstams, mums

kiekvienam augant patirtimi, monsinjoro paveikslas, jo gyvenimo istorija prašosi ne tik litanijos, bet ir to, ką tikintieji vadina altorių garbe. Čia, žinoma, tik šiaip sau, tikrai ne dėl naujos šventumo bylos Vatikane. Pats monsinjoras, tai girdėdamas, be abejo, paleistų ką nors iš lagerio žargono, jis jį mokėjo ir puikiai pritaikydavo, ypač ten, kur būdavo pernelyg šventa.

Man pačiam nuostabiausia, ne žmogaus suplanuota ir įvykdyta, dabar atrodo jo misija atsikūrusioje Lietuvoje. Visa ko pritvinkusioje visuomenėje. Jau pritilus atgimimo dainoms. Atsiradus melodijoms, kurių nė nesapnavome išgirsią. O jis ėjo ir toliau sau pasakojo vis tą patį apie aukštuosius idealus, širdies kilnumą, sielos grožį, romantiką. Jam patiko nesvarstyti, laiku ar ne laiku, kas iš to išeis, kas vertas, o kas nevertas išgirsti, kur brėžti ribas, sustoti. Ir iš tiesų nežinia, kas ir kaip dabar visi mes būtume šiandien, jei ne anas jo ėjimas ir kalbėjimas. Jo graži balta galva. Žiniasklaida tuomet negailėjo dėmesio monsinjorui. Ir mūsų studijoje jis lankėsi, kalbėjo kelis sykius. Vienas pokalbis, švenčiant Pranciškaus Asyžiečio dieną, išėjo panašus į monsinjoro tikėjimo išpažinimą. Pasiklausykime dabar. 2000-ųjų spalio 3-ioji. Metai iki monsinjoro mirties.

Redaktorius Julius Sasnauskas