Mažoji studija. Kultūra ir religija

Su vertėja Marija Čepaityte, ilgamete Maskvos gyventoja, jos namų virtuvėje Čisty skersgatvyje, visai priešais patriarcho Kirilo rezidenciją, iki išnaktų, senu tarybiniu papročiu, esame sugėrę nežinia kiek arbatos, plepėję, politikavę, kūrę planus, kaip lietuvių rašytojų kūrybą versti į rusų kalbą ir t.t. Vaikštinėjome po neaprėpiamą ir nesuvokiamą Maskvą. Susitikimai su Tėvo Stanislovo mokiniais ir gerbėjais iš Rusijos. Paskui Marija kasmet vežė maskviečių moksleivių ekskursijas į Lietuvą, savaitėmis sėdėjo tai Vilniuje, tai Paberžėje.

Bernardinų bažnyčioje su jais kalbėjomės apie Viduramžius ir katalikiškus vienuolynus. Marijos ir kitų žmonių pastangomis vienas po kito net du solidaus žurnalo „Inostrannaja literatura“ numeriai buvo skirti Lietuvai ir lietuviams. Peterburgo leidėjų vizitai į Vilnių, vakaronės ir pokalbiai. Žodžiu, taika, draugystė, susikalbėjimas. Kas iš viso to likę dabar, žinome, matome kiekvienas. Marija Čepaitytė dabar Vilniuje. Po vasario 24-osios ji nemėgino aplankyti Maskvos ir savo buto patriarcho kaimynystėje. Šeima išsivažinėjusi po Vakarų Europą. Dauguma artimiausių draugų – taip pat. Bet ir gera naujiena – Vilniuje atsirado dešimtys čia iš visur suvažiavusių rusų, ukrainiečių, baltarusių, kurie panoro mokytis lietuvių kalbos. Jie sako: tai prestižas – kalbėti lietuviškai. Marija grįžo mokyti. Ir vėl susidraugauti. „Mažojoje studijoje“ kalbamės su ja ne tiek apie senus laikus, o apie tai, kas nutiko ir kas galėtų būti rytoj.

Redaktorius Julius Sasnauskas