Homo cultus. Mažosios Europos pokalbiai

Kelionės, turizmas mums asocijuojasi pirmiausia su teigiamais dalykais: pabėgimas nuo kasdienės rutinos, pažinimo džiaugsmas, atradimo netikėtumai ir, žinoma, poilsio malonumas. Dar daugiau, turizmas atneša ekonominę naudą. Daugybė vairuotojų, padavėjų, suvenyrų pardavėjų, kambarinių ir be jokios abejonės gidų gauna darbo. Plėtojasi verslai, ekonomika kyla, gyvenimas gerėja. Tokios šalys kaip Graikija, Turkija, Tailandas ir net Slovakija savo ekonominius stebuklus sukūrė atsispirdamos nuo turizmo. Barselonos pavyzdys itin įkvepiantis: XX viduryje buvęs industrinis, dideliu nusikalstamumu pasižymėjęs miestas (toks truputį mūsų Panevėžys) sėkmingos viešųjų ryšių kampanijos ir investicijų dėka tapo hipsterinio turizmo viena iš sostinių. Tad sunku patikėti, jog turizmo industrija gali būti lygiai taip pat naikinanti, kaip ir kurianti.

Bet gali. Pavyzdys – Venecija, kur turistų srautai tokie dideli, jog gatvėse praeiti tiesiog nebeįmanoma. Vietiniams būtinos maisto ar buitinių reikmenų parduotuvės tampa stikliukų, magnetukų ir kitų šaldytuvą puošiančių niekučių pardavimo vietomis, nes tai daug pelningiau. Kavinės, restoranai persiorientuoja į turistus. O ko turistai tikisi Italijoje – picos. Tad ir siūlykime brangią prastą picą. Vis tiek pirks ir niekada negrįš. O kur valgyti vietiniams? Mokyklos tampa viešbučiais. Butų kainos auga, nes nuomoti nakčiai per AirBnB labiau apsimoka nei nuomoti mėnesiui. Mieste tampa nebeįmanoma gyventi ir gyventojai jį palieka (penkiasdešimtaisiais gyveno 175.000, o pernai fiksuota 50.000 gyventojų). Venecija tampa kažkuo panašiu į Rumšiškes. Ir tokių pavyzdžių apstu. Tad šįkart su tvarumo specialiste Guoda Lomanaite kalbamės apie tai, koks galėtų ir turėtų būti tvarus keliavimas, kuris kreipia dėmesį ne tik į paties turisto poreikius ir norus, tačiau ir į vietinių bendruomenių interesus.

Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius